Abstrakti grafika įvairiomis priemonėmis
Bandant sukurti nuoseklų kelių skyrių ekspozicinį pasakojimą, galerijos ar parodų rūmų patalpų dydis ir jų išsidėstymas gali būti arba išsigelbėjimu, arba kliūtimi. Dideles sales racionaliausia padalinti laikinomis sienelėmis, o mažose salėse sunku išsitekti. Grupinėse parodose, kurios yra konkrečiai galerijai skirtas meninis projektas (kiekvienas parodoje esantis kūrinys turi aiškią atsiradimo parodoje priežastis ir pasekmes, o pakeistas kitu kūriniu pakeistų ir parodos idėją), galerijos patalpos tampa kuratorių vaizduotės ribomis, vaizduotės sienomis, lubomis, grindimis ir perėjimais, kur kūriniai randa savo vietą gerokai anksčiau, nei iš tiesų yra pakabinami.
Galvojant apie pagal patalpas susiformuojančią kuratorių vaizduotę, galerija „Kairė–dešinė“ yra unikalus pavyzdys. Jos trys ekspozicijų salės yra išdėstytos per du aukštus ir abipus laiptinės. Tai reiškia, kad pereidamas iš vienos salės į kitą pereini neutralią, su paroda nesusijusią erdvę, išeini iš parodos ir vėl į ją įeini. Šios architektūrinės aplinkybės nulemia galerijoje vykstančių parodų pobūdį – dažniausiai atskirose salėse ar bent atskiruose aukštuose vyksta skirtingos parodos. Birželio 5 d. čia atsidariusi jaunųjų menininkų paroda „Sezonas“ yra vienas iš retų bandymų išnaudoti visas galerijos patalpas vienam projektui (pernai kovą vykusi pirmoji paroda „Sezonas“ tilpo į galerijos salę „+“ trečiame pastato aukšte).
Iš parodos spaudos pranešimo galima suprasti, jog šiųmetinio „Sezono“ vienijanti idėja yra socialiniai ritualai. Vis dėlto darbų socialinis pobūdis akivaizdus tik darbų aprašymuose, žiūrint į darbus daug svarbesnė ir paveikesnė atrodo jų visų formali kokybė. „Kairė–dešinė“ yra grafikos galerija, o ir šio „Sezono“ kuratorė yra grafikė Laura Grybkauskaitė. Grafinės visų parodoje eksponuojamų darbų savybės akivaizdžios net ir stengiantis nekreipti dėmesio į institucijos pobūdį.
Pirmajame „Sezone“ dalyvavusių menininkų disciplinos buvo vienas pagrindinių atspirties taškų – nagrinėtas dažniausiai sunkiai sugretinamų grafikos ir skulptūros santykis, o ją koordinavo skulptorė Marija Šnipaitė kartu su Laura Grybkauskaite. O šiais metais parodoje dalyvauja dvi grafikės – Laura Grybkauskaitė ir Eglė Jakutavičiūtė, dvi dizainerės – Giedrė Anužytė ir Vidmina Stasiulytė ir videomenininkė Simona Žemaitytė, tačiau autorių disciplinos parodą lydinčiuose tekstuose nėra akcentuojamos. Nors darbams sukurtos priemonės akivaizdžiai parodo skirtingą technologinį menininkių išmanymą – grafikėms parodoje atstovauja jų giliaspaudės grafikos atspaudai, dizainerėms – interaktyvi ir kinetinė instaliacijos, o Simonai Žemaitytei – jos videodarbas, visus kūrinius, mano galva, jungia grafinio estetizavimo nuostata, mėgavimasis įvairiomis emocinėmis galimybėmis, kurias suteikia juodos ir baltos spalvų derinys.
„Sezone“ akivaizdžios trys skirtingai emociškai įkrautos salės, kuriose judama nuo konkretumo ir statiškumo prie abstraktumo ir judėjimo. Dešinėje salėje sutelkta „grafiškiausia“ parodos dalis: Lauros Grybkauskaitės „Plyšys“ (ofortas, mecotinta, 2011) ir Eglės Jakutavičiūtės „Peizažas. Siena“ (ofortas, 2011) įrėmina erdvę, skirtą žiūrėti Simonos Žemaitytės videodarbui „Išėjimas“ („Exit“, 14 min, 2010). Pastarasis Lietuvos šiuolaikinio meno aktualijose žinomas kaip kūrinys, 2011 m. pelnęs vieną iš 15-osios Talino grafikos trienalės prizų. Filme užfiksuotas Vilniaus laidojimo rūmų darbo procesas, jo ritualinis pobūdis. Statiška kamera kadruojami skirtingose patalpose palengva vykstantys darbai (šluojamos grindys, karpomos gėlės, spausdinama velionio nuotrauka, velionis rengiamas), kurie priartintame kadre tampa judančiais grafiniais etiudais. Šį įspūdį sustiprina ir filmo spalvinė skalė: jis nėra nespalvotas, tačiau jame beveik nėra ryškių spalvų, viskas pilkšva. Be to, jame nėra žodžių ir žodinio pasakojimo – informacija perteikiama vien vaizdu, komunikacija grafiniais ženklais pabrėžiama keliose piktogramose (pavyzdžiui, ryškiai keliuose kadruose spalva išsiskiriantis „Įeiti draudžiama“ ženklas ant durų, pro kurias įeina laidojimo rūmų darbuotojai). Filmo vaizdai prasideda bendro naudojimo patalpose ir pamažu artėja prie kambarėlio, kur yra kūnas – taip ir kadruotėje judama nuo bendro prie itin artimo plano, vaizdas tampa intymesnis ir kartu abstraktesnis (sunku greitai perprasti, kuri velionio kūno dalis yra tam tikra šviesių ir tamsių dėmių kompozicija).
Jakutavičiūtės „Peizažas. Siena“ yra per vieną iš galerijos sienų ištęsta grafikos atspaudų juosta. Juose kartojasi smulkus tapetų ornamentas, tarsi vadovaujamasi konceptualaus nuoširdumo nuostata – kam kurti giliamintišką meninę iliuziją ant sienos kabinamame popieriaus lape, jei meno kūriniai privačiuose namuose dažnai tik papildo tapetų sukuriamą dekoratyvų įspūdį. Vis dėlto, jei teisingai supratau šią nuostatą, Jakutavičiūtės atspaudai tam yra pernelyg grafiški, jautrūs ir mistiški: ornamentas yra itin smulkus, dėl raižymo ranka kiekvienas šiek tiek kreivas, dėl to unikalus, o įvairaus kontūro susiliejančios tamsios dėmės kuria mistišką šešėliais aptemdytų ar permirkusių apleisto namo sienų įspūdį.
Grybkauskaitės „Plyšys“ – nedidelio formato juodas stačiakampis su baltu trikampiu plyšiu dešiniame kampe – yra mažiausias ir dėl to nepastebimiausias darbas parodoje. Pačios menininkės siejamas su menininko vertės ir savivertės įvaizdinimu, žiūrint iš šono atrodo gerokai universalesnis, įvaizdinantis bet kokiame reiškinyje randamus netobulumus ir galimybę įsiterpti. Tam tikra prasme, savo universalumu, grafiniu minimalumu ir abstraktumu „Plyšys“, kaip ir dera parodos kuratorės kūriniui, veikia kaip parodos išvada – darbus parodoje susieja universalus ir abstraktus grafiškumas.
Dėl ekspozicijos Dešinėje salėje konceptualumo klausimų kyla nelabai daug, o Vidminos Stasiulytės instaliacija „Homo“ (2012) Kairėje salėje ir jos su Giedre Anužyte įgyvendinta instaliacija „Odė Lietuvai“ (2012) salėje „+“ turi ne tiek meno, kiek „įdomiosios fizikos“ parodos bruožų. „Homo“ paperka galimybe susikurti stebuklą pačiam: stumdydamas magnetą padėklo apačioje, judini ant padėklo viršaus sudėtas smulkias dviejų spalvų metalo drožles. Stovas su metalu, magnetu ir stikliniu gaubtu pastatytas tamsioje patalpoje, išryškintas taškiniu apšvietimu nuo lubų, suteikiančiu dramatišką kontrastą metalo kalnams ir padedančiu sukurti grafinius abstrakčius piešinius iš organiškai paskui magnetą judančių dalelių. Šią interaktyvią instaliaciją lydi Šarūno Akelaičio ir Zbignievo Bartosevičiaus videokūrinys (2012, muzika Antano Dombrovskio), kuriame matome panašius vyksmus kaip ir ant padėklo, bet čia jie sujungti su elektroninių garsų kompozicija. Abstraktus videovaizdas, ypač sugretintas su užburiančiu realiu objektu, atrodo veikiau kaip elektroninės muzikos kūrinio atlikimui skirta vizualizacija, nei savarankiškas videodarbas. Jei jo nebūtų, mano galva, ekspozicijai nieko nepritrūktų.
Instaliaciją „Odė Lietuvai“ sudaro permatomo plastiko plokštė per visą patalpos aukštį, prie kurios pritvirtinti plastikiniai vėjo malūnėliai, o juos suka iš prie lubų pritvirtinto vamzdžio tekantis vanduo. Šią instaliaciją lydinčiame tekste užsimenama apie emigraciją kaip vieną iš kūrybos priemonių ir atsinaujinančios energijos menininkui paieškas (kas idėjiškai prieštarauja instaliacijos veikimo principui – vandenį į viršų pumpuoja elektra, o ne malūnėlių sukimosi maitinamas generatorius). Instaliacija apšviesta ryškiai ir šiek tiek iš šono, todėl pagrindiniu ekspozicijos vaizdo veikėju tampa tamsūs vandens srovelių ir besisukančių malūnėlių šešėliai ir atspindžiai nuo plastikinių paviršių. Todėl ir čia, atrodo, gražus judantis grafiškas vaizdas veikia pats, o norint juo galima iliustruoti įvairias idėjas, nes jis iš esmės konceptualiai nepagrįstas.
Tad pereinant iš salės į salę patenkama į vis mažiau konceptualiai pagrįstą ekspoziciją, tarsi vizualus ir idėjinis krūvis parodos organizatorėms laiptinėje šiek tiek išsipylė. Tačiau, nors ir skirtingu pajėgumu, trys skirtingos parodos ekspozicijos atskleidžia vieną konceptualią ir estetinę nuostatą, gaila, nesuformuluotą parodą lydinčiuose tekstuose.
