„Estampas ’09“ – perspektyvi tradicija

Penkiasdešimt aštuoni menininkai trijose nedidelėse salėse – daug. Nuo pirmakursių studentų iki šiandienos grafikos žvaigždžių bei garbaus amžiaus menininkų. Tradicinė „Estampo ’09“ paroda galerijoje „Kairė–Dešinė“ – kasmetinė šventė grafikams ir žiūrovams. Gražioje šventėje turi būti chaoso. Kaip ir spalvų, formų, faktūrų įvairovės. Džiaugsmo, muštynių, galimybės apkalbėti ir būti apkalbėtam. O kad šventė netaptų orgija ar masinėmis muštynėmis, jai reikalingas dirigentas – struktūruojanti, apibrėžianti ranka. Galbūt „Estampo ’09“ organizavimo bei eksponavimo būdas galėtų tapti modeliu, mėginant tvirtai laikyti nepasitenkinimu dėl skirtingų kartų narių vizijų nesuderinamumo kunkuliuojančios Lietuvos dailininkų sąjungos vairą?

Kiekvienais metais prieš „Estampo“ parodą pasigirsta minčių, kad gal reikėtų rengti kitokią, apžvalginę-kuratorinę paro­dą. Tačiau kasmet nugali LDS daugumai mielesnis – atviras visiems norintiesiems parodos variantas. Ir gerai. Dirbtinis staigus tradicijos griovimas –­ skausmingas procesas. Juk jei „Estampo“ kokybė ir dalyvaujančiųjų skaičius dar augs, minimali atranka taps neišvengiama (kūriniai fiziškai netilps nei trimis, nei keturiais aukštais). Galbūt ilgainiui tai peraugs į sąmoningai formuojamą (ar formuojantį) renginį. Žvelgiant į šių metų ekspoziciją, joje galima tikėtis viso ko geriausio. Ji išdėstyta dvejose salėse, kuriose pasistengta sutalpinti visus dalyvius. Trečioji salė skirta pa­rodos laureatams, tad kūriniai čia gavo kiek daugiau erdvės (nors jos apmaudžiai pritrūko E. Vertelkaitės ciklui). Tokiu būdu atsiranda galimybė savo kūrinius parodyti visiems ir suformuojama estetiška, įdomi, aktuali ekspozicija atskiroje salėje.

„Estampo ’09“ laureatus rinko penkių asmenų, atstovaujančių skirtingoms institucijoms bei požiūriams, komisija. Komisijos nariams nebuvo pateikti nustatyti kriterijai ar reikalavimai. Šiais metais kūrinius nutarta vertinti, neatsižvelgiant į menininko kūrybos kontekstą, jo amžių ar nuopelnus. Po ilgų, tačiau nearšių diskusijų paskelbti laureatai ir nugalėtojai: I laipsnio diplomą gavo šiuo metu VDA Grafikos katedros III kurse studijuojantis Šarūnas Surblys už kūrinį „Švytuoklės principas“, II laipsnio diplomas atiteko grafikui Kęstučiui Grigaliūnui, III laipsnio diplomu įvertintas Giedriaus Jonaičio kūrinys. Laureatais tapo skirtingi kūriniai: grafikos ir animacijos jungtis, didelių mastelių medžio raižinys ir objektas, kuriame panaudotas estampas bei jo klišė. Padėkas gavo VDA studentė Laura Grybkauskaitė „Už metų debiutą“, jauna grafikė Raminta Šumskytė-Sum „Už išėjimą iš grafikos plokštumos; kūrybingas seno ir naujo sąsajas“, praeitų metų „Estampo“ laureatė Rūta Spelskytė – „Už grafinio proceso konceptualizavimą“. Eglė Vertelkaitė, Tadas Gindrėnas ir Kristina Norvilaitė gavo padėkas „Už plastinės kalbos grynumą“.

Šarūnas Surblys – „gyvai“

Apie Šarūną Surblį, šių metų paro­dos laureatą, žinojau nedaug: kad praeitų metų „Estampo“ parodoje jis laimėjo trečiąją vietą, kad yra VDA trečiakursis, o jo vadovas – grafikas, profesorius Rimvydas Kepežinskas. Susitikome. Apžiūrėjome daugiau jo darbų – gerus, lengvus piešinius, kruopščiai apgalvotus ir profesionaliai atliktus grafikos darbus, išpildymo laukiančius eskizus. Šarūnas Surblys – jaunas, tačiau apie save ir kūrybą pasakoja įtikinamai ir argumentuotai. Ramiai, gal kiek per daug, stengdamasis išlaikyti objektyvumą. Jis santūriai žvelgia ir į laimėjimą –­ įvertinimas svarbus tiek jam, tiek jo artimiesiems, tačiau tuo pačiu tai rūpestėlis ir atsakomybė. Ką gi, tik nedaug vyresnė praeitų metų laureatė Rūta Spelskytė tokias baimes įveikė puikiausiai, šiais metais džiugindama naujais įdomiais darbais.

Š. Surblys, prieš stodamas į VDA, baigė J. Vienožinskio dailės mokyklą, mokėsi ir privačiai. Nepaisant to, į akademiją jis neįstojo – kol neatsilaisvino vieta grupėje, buvo laisvu klausytoju ir mokėjo už moks­lą. Gyvenime Šarūnas turi du pomėgius –­­ estampą ir dviračių sportą. Dviratį mina rimtai – dalyvauja varžybose ir maratonuose.

Kokie Tavo ateities planai?

Planų nenoriu atskleisti. Jų turiu. Nuo keturiolikos metų žinau, ką noriu daryti. Žinojau, kad eisiu studijuoti į Dailės akademiją. Tiesa, dėl konkrečios srities apsisprendžiau vienuoliktoje klasėje. Žodžiu, judu apgalvotai.

Ir kaip sekasi įgyvendinti planus?

Puikiai. Net gal kiek per gerai.

Būsi žymus menininkas?

Provokuoji mane nusišnekėti?

Na gerai. O kūrybos planai? Mėginsi tęsti videomeno temą?

Nemanau, kad prisirišiu prie videodarbų. Nors kol kas kūriniai gimsta natūraliai, stengiuosi neriboti savęs technikomis. Juolab kad neretai tenka matyti kūrinių, kuriuose videoformatas naudojamas dėl mados, nes „visi taip daro“. Šiuo metu įvairių kūrybinių planų turiu maždaug metams su puse, taip susiklostė gal pirmą kartą mano gyvenime.

Kodėl tuomet „Estampo“ parodai pristatei videodarbą?

„Švytuoklė“ yra animuota grafika, sujungta su estampu. Šiai idėjai išreikšti pasitelkiau animaciją. Kūrinio technika ir atlikimas gana „paprasti“, tačiau mane domino kiti dalykai – kadro fragmentiškumas, bandymai išjudinti lape sustingusį atspaudą. Šiam filmui sukūrti panaudotos 52 klišės. Iš 52 kadrų sukurtos tik 4 sekundės animuoto vaizdo. Filme rodomi du švytuoklės apsisukimai. Ji juda nevienodai. Matomi trūkčiojimai neatsitiktiniai. Švytuoklę, kaip kiekvieną mechaninį judesį, veikia pašalinės jėgos, jį stabdydamos. Tuo tarpu šalia ekrano į eilę išdėliotuose kvadratėliuose – vienas, vientisas švytuoklės apsisukimas.

Jau antrus metus iš eilės dalyvauji „Estampo“ parodoje. Kaip ją vertini iš savo, jaunosios kartos, pozicijų?

„Estampas“ – paroda, kurioje norisi dalyvauti. Dalyvauji šalia dėstytojų, profesionalų – galimybės lygios. Pernai dalyvavau vienas iš savo grupės, šiemet –­­ trise. Pastebėjau, kad po R. Spelskytės laimėjimo praėjusiais metais parodoje pradėjo dalyvauti ir daugiau VDA grafiką studijuojančių magistrantų.

Vyresni menininkai barasi dėl to, kad studentų darbai priklauso nuo darbo vadovo ir kad tokiame konkurse neturėtų dalyvauti kaip lygiaverčiai kūriniai.

Gal daugiau iš pavydo… Nuo trečio kurso dėstytojas beveik nesikiša į studento kūrybą. Jis nesiūlo tiesmukų sprendimų ir stengiasi neliesti idėjos. Jis gali patarti eksponavimo klausimais, padėti, sprendžiant techninius dalykus, bet esmė išlieka.

O kas šiųmetėje parodoje Tau įsiminė?

Iš neapdovanotų prizais, man patiko gal kiek neįvertinti Mato Dūdos, Augustino Bidlausko, Eglės Vertelkaitės darbai. Šiemet laimėjo tai, kas nauja arba naujoviška. Tradicinė grafika tarsi nerado sau vietos.

Kas nutiko grafikai?

Patikinu Šarūną, kad komisija neturėjo intencijų proteguoti naujoviškumą bet kokia kaina. Tą įrodo ir tradicine medžio raižinio technika sukurtas antrąją vietą laimėjęs K. Grigaliūno kūrinys. Tačiau prakalbus apie grafiką apskritai, lengvai sutikome dėl vieno dalyko – pastaraisiais metais šio žanro augimas ėmė stebinti. Situacija primena iš taikomosios dailės „narvelio“ išsivadavusią tekstilę, šiandien tapusia gerbiama ir populiaria kūrybos šaka (pakilimas nebūna amžinas – senokai nemačiau naujos įdomios tekstilės).

Jei reikėtų rinktis techniką, kuria dirba įdomiausi jauni dabarties menininkai, mano galva, tai būtų grafika. „Jaunojo tapytojo prizas“ gražiai iliustravo jaunuosius tapytojus apėmusį madingą ir iš esmės vienodą nuobodulį. Jaunųjų skulptorių, tikslingai jais nesidomint, nesigirdi. Tad kas nutiko grafikai, kuri lyg ir neturėjo naujo stipraus impulso iš šalies? Galbūt jos laisvei ir įvairovei pasitarnavo buvimas pakraštyje? Grafikos žanras neturi tokių visame pasaulyje žinomų žvaigždžių kaip tapybos pasaulis. Jaunam grafikui sunkiau pastebėti, kas yra „ant bangos“. Tuo tarpu tapybos madų tendencijos, nors ir greit kintančios, tačiau aiškios – joms atstovavo dauguma „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso dalyvių. Tad neakinami autoritetų ir neveikiami madų, grafikai ramiai ieško savo temų ir braižo. Turbūt nederėtų ignoruoti ir amato išmanymo bei dėmesio technikai, kurio grafikos specialybėje reikalaujama daugiau. Tai atveria duris smalsumui, eksperimentams ir atradimams. Jaunoji grafika yra įdomesnė, joje galima nujausti laisvę ir kurti azartą.

Aistė Paulina Virbickaitė

“Literatūra ir menas”

Publikuota 2010-02-09 15:04 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai