Žaismingos interpretacijos
Kovo pradžioje galerijoje „Kairė-Dešinė“ veikė jaunų grafikų Vandos Padimanskaitės, Evelinos Paukštytės ir Tado Gindrėno estampų paroda. Tai bendraamžių grafikų ekspozicija, o pristatomi kūriniai susiję su šių autorių diplominiais darbais.
Paroda pakerėjo žaismingu pavadinimu „Šveplas Pranciškus, Mikimyšas ir kiti“. Taip pat – stilistika, vienijančia idėja. Koncepcijos autorė E. Paukštytė teigia, jog parodos leitmotyvas – „biblinis personažas šveplas Pranciškus su pop kultūros personažu peliuku Mikiu“.
Toks devizas slepia daug ironijos ir dviprasmybių. Šventasis Pranciškus desakralizuojamas, įgyja daug vaidmenų (iškrypęs kunigas, paprastas žmogus – Algis iš Kumelių kaimo, mažas berniukas). Persirengėliškumas, vaidmenų kaita, eklektika – būdingas postmodernizmo bruožas, o peliukas Mikis čia sulietuvinamas. Vadinčiau tai bandymu naujai, žaismingai interpretuoti (ironizuoti?) tradiciją. Šiuo atveju – krikščioniškąją (pvz., veikėjas Šveplas Pranciškus), mėginant ją „sukergti“ su pop vaizdinija (peliukas Mikis).
V. Padimanskaitė pasirinko estampą, o E. Paukštytė – knygų iliustracijos kryptį. Pastaroji menininkė kuria ir keramiką. Parodoje eksponuojama keraminė kompozicija „Brolis“ (2007) koloritu siejasi su V. Padimanskaitės estampu „Pranciškus ant žirgo“ (2008). T. Gindrėno diplominiai darbai – gana „plakatiški“ estampai. Kalbant apie ką tik baigusius (ar bebaigiančius) studijas kūrėjus, rūpi išsiaiškinti jų diplominių darbų vadovus. Peržvelgus parodą, čia matyti didžiulė profesoriaus Mikalojaus Povilo Vilučio manieros įtaka.
Popmeno bruožai (iš komiksų, žurnalų pasiskolinti motyvai) bei stilistika (preciziškas, vos ne fotografiškas atlikimas, ryškus koloritas, serijinė kompozicija), ironiškas žvilgsnis ryškus vyresnių grafikių – Birutės Zokaitytės, Eglės Vertelkaitės, Lidos Dubauskienės, Rolando Rimkūno ir kitų grafikų kūryboje. Tačiau iš šios parodos aišku, kad panašios vertybės tebėra aktualios ir jauniems menininkams, tik jie – novatoriškesni, drąsiau laužantys stereotipus, kuria pagal postmodernaus meno postulatus.
Postmoderniosios kūrybos, šiuo atveju grafikos, skiriamieji bruožai tokie: eklektika (plačiąja ir siaurąja prasmėmis – nuo tradicijų, idėjų iki technikų), multikultūrinių citatų gausa, ironiškas kalbėjimo stilius. Akivaizdu, kad postmodernusis diskursas remiasi fragmentacija, dekonstrukcija, autentiškumo praradimu, kasdienybės pasaulio, daiktų estetizacija, simuliakrais, intertekstualumu bei tapatybių gausa. Egiptiečio literatūros teoretiko Ihabo Hassano nuomone, postmodernizmo laikais modernistinę formą keičia antiforma, tikslą – žaidimas, meno objektą – procesas, žanrines ribas – intertekstas, naratyvą – antinaratyvas, metafiziką – ironija, transcendenciją – imanencija. Postmodernistinis diskursas išsiskiria intertekstualumu, daugiakalbiškumu. Žaidybinio prado svarbą postmoderniajame diskurse pabrėžia J. F. Lyotardas. Jo teigimu, postmodernaus žaidimo pasaulį galima suvokti kaip pasaulį, kurį valdo išsamios informacijos žaidimas.
Ar stilistiškai vientisoje parodoje eksponuojami estampai panašūs? V. Padimanskaitės ir E. Paukštytės darbus jungia tapatūs figūriniai personažai, technikos (ofortas, akvatinta, šilkografija).
V. Padimanskaitės darbai „Lapių reikalai“ (2008), „Bless you“ (2008), „Hamake“ (2008), „Myšas plaukia“ (2008), E. Paukštytės „Pasigailėk“ (2006), „Pasikeitimas į gera“ (2008), „Netikras angelas“ (2007) siejasi panašia technika, komiksiniais motyvais, kuriuose svarbus iliustratyvus pradas. Tik pirmosios autorės darbuose daugiau dinamikos (šį įspūdį ypač sustiprina mitinis vandens motyvas). E. Paukštytės kūriniams labiau būdingas susikaupimas, statika, užpildytos ir tuščios erdvės kontrastai.
V. Padimanskaitė pamėgo ryškius tonus, kuriuos sukuria technologiškai itin sudėtinga šilkogafija. Turint omenyje menininkės kūrybą, jos personažai, motyvai – gerokai organiškesni, erotiškesni. Autorė nevengia plakatiškumo (jos bakalauro studijų baigiamieji darbai – plakatai), kuris įteisina spalvų ir formų priešpriešas, dramatizmą. Visi minėti motyvai „keliauja“. Štai pop kultūros „produktais“ jos estampai primena bendraamžės grafikės Jolantos Mikulskytės darbus, o drastiškumu, skambių užrašų pomėgiu – psichodeliškus Jono Čepo medžio raižinius.
Šiek tiek atokiau – T. Gindrėno nespalvoti, išraiškingi linoraižiniai („Jo“, 2007; „Brolio sąžinė“, 2007; „Brunetės svajonė“, 2007), išsiskiriantys formatais ir stilistika. Juose dominuoja pop kultūros vaizdiniai, pagrindinis dėmesys skiriamas tuščiai juodai erdvei, monumentalioms formoms. Aktuali tampa ne paslėpta simbolinė prasmė, o išorinė kūno – veido, aprangos raiška. Čia nėra atviros ironijos. E. Paukštytės darbai – paprastesni, nors juose esama paslapties (ją sukuria lotyniški užrašai), V. Padimanskaitės – „gelmiškiausi“, mitologiškiausi, lyginant su kolegų kūriniais.
Iš pirmo žvilgsnio šių grafikų kūryba iš bendraamžių išsiskiria originalumu. Bet tai veikiau ne novatoriškumas, o žaismingos žinomų motyvų interpretacijos. Peršasi išvada, kad ši paroda – veikiau postmodernūs žaidimai, žaidimo apoteozė. Džiugu, kai kūrėjus vienija žaidimas, o ne pyktis.
Ona Gaidamavičiūtė
Rašyti komentarą.