Tarp dvasios ir materijos
Vytauto Dubausko tapybos ir piešinių paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje “Kairė-dešinė”
Kalbėdami apie kurį nors žinomą menininką, paprastai galime išvardyti svarbiausius jo kūrybos bruožus arba turime susidarę tam tikrą jos vaizdinį iš parodų, publikacijų, kartais – ir iš menininko pasisakymų. Todėl jo kūrybos „nežinomieji“ tampa žaviu nuotykiu, nors ir keliančiu šiokį tokį nepatogumą, kad iki šiol buvai toks neišprusęs.
Pavyzdžiui, tarp lietuvių dailės klasikų Valentinas Antanavičius seniai garsėja kaip puikus ready made’ų perkūrimo meistras, o Ričardas Povilas Vaitekūnas – kaip ekspresyvios, egzistencinės tapybos virtuozas. Tarp jaunesnės kartos dailininkų ryškiai spindi Jono Gasiūno atradimai – tapyba degančios žvakės dūmais, drobėse ironiškai išdidinti groteskiški objektai; Henrikas Čerapas išsiskiria kaip ryškus abstrakčiojo ekspresionizmo atstovas, kurio drobėse – begalė subtilių monochrominių dermių, natūros ir „negyvosios“ gamtos studijų. Vytauto Dubausko kūryba daugeliu atvejų šliejasi prie pastarųjų autorių (čia galime prisiminti ir idėjiškai bei stilistiškai skirtingus Lietuvos ekspresionistus vienijusią „Angies“ grupuotę). Atrodo, ją taip pat galima apibūdinti keliais svarbiausiais požymiais – tai gestiška tapyba, didelių formatų drobės, rėksmingi, tačiau paprastai profesionaliai valdomi kolorito deriniai; josios formos ir potekstės žaižaruoja ironija, aštriomis emocijomis, prieštaringais pastebėjimais, „nenuglaistytomis“ gyvenimo scenomis, kartais – filosofinėmis metaforomis. Tačiau neseniai galerijoje „Kairė–Dešinė“ vykusioje menininko tapybos ir piešinių parodoje „Natūralizmas“ atsiskleidė ir kitos, mažiau žinomos V. Dubausko kūrybos erdvės. Nors gegužę Justino Vienožinskio dailės mokykloje vyko naujausios dailininko tapybos pristatymas, ši paroda savo kitoniškumu leidžia kalbėti apie jo kūrybą iš naujo.
Vienoje galerijos salėje parodos metu galėjome susipažinti su įprastąja, aliejine V. Dubausko tapyba, tąkart pamaloninusia kameriniais paveikslų formatais, įdomiu eksponavimu – didžiulė kompozicija „LSD (Lucy in the sky with diamonds)“ čia tapo netikėta atsvara žaismingai nedidelių, populiariojo meno stilistikai artimų portretų mozaikai. Kitoje patalpoje eksponuoti piešiniai, akvarelės – minėtoji, mažiau žinoma V. Dubausko kūrybos dalis, suteikusi daug potyrių apmąstymams. Nors dailėje seniai išnyko žanrų, technologinės paskirų raiškos būdų ribos ir kriterijai, o jos vertinimas tegali būti tik subjektyvus ir sąlygiškas, lengvas piešinys, nerūpestinga, „vienu prisėdimu“ nulieta akvarelė dėl daugelio priežasčių tebeturi lyg ir antrarūšį, menkesnį nei „solidi“ tapyba atspalvį. Vieni tokį skirtumą įžvelgia dėl paprasčiausių materialių priežasčių, fizinių savybių, lemiančių darbo išliekamumo perspektyvas – menkesnio formato, mažesnio sunaudoto dažų kiekio, „prastesnio“ kūrinio pagrindo (popierius, o ne drobė); kiti šią vertę matuoja dailininko dvasiniu indėliu ir piešinį vertina tik kaip parengiamąją medžiagą, rankos pratybas, treniruotę. Tačiau šie darbai – ne tik ne menkesni už „tikrąją“ V. Dubausko tapybą, jie stebina nuoširdžiais, kartais skausmingais, kartais – ironiškais dvasios atsivėrimais. Kaip Tomas Netikintysis, pakrapštęs kraujuojančias Kristaus žaizdas, taip ir žiūrovas, net probėgšmais apžvelgęs ekspoziciją, jų tikrumu negalėtų suabejoti…
V. Dubauskas – geras stebėtojas, pagaulus piešėjas, gebantis ne tik šūkauti provokuojančiais spalviniais deriniais ir formomis; jis moka ir subtiliai, „tyliai“, tarsi puse lūpų, taupydamas išraiškos priemones, paskleisti rytietiškai meditatyvių nuotaikų, kamerinio formato darbuose keliais potėpiais ar perregimomis dėmėmis sukurti jaudinantį pasakojimą. V. Dubausko piešiniai įtikina, jog tradicinės dailės kalba tebėra turtinga, o racionalus mąstymas, preciziškas skaičiavimas dažnai vis dėlto nepranoksta intuityvaus, iracionalaus kūrybos metodo.
Akvarelei, ypač atliktai „šlapiosios“ akvarelės technika, reikia didelio meistriškumo. Spalvų maišymasis, tirpimas, skverbimasis į popierių, viena kitos padengimas – sunkiai prognozuojami procesai. Dirbama greitai, nes, džiūstant dažams, lieka nebeužmaskuojami potėpiai. V. Dubauskas dažnai numoja ranka į šiuos subtilumus – dalis eksponuojamų darbų atrodo sukurti vienu kartu, kituose – išdžiūvusias dėmes, laisvai išsiliejusius jų kontūrus padengia kitos, o „ne vietoje“ nutiškę dažai, fizines vaizduojamo pavidalo ribas gerokai pratęsiantys ar žaviai iškraipantys nuvarvėjimai, išsiliejimai tampa kūrinių privalumais. Čia matyti ir daugiau skirtybių. Jei vienur galime pasigrožėti tiksliai ir kartu laisvai perteiktu judesiu, išraiškinga figūros plastika, t. y. meistriškumu, kitur jaučiame galingą dvasinį vaizdinio krūvį, matome iki intriguojančios istorijos išplėtotą ekspresionistinę mitologiją; jos veikėjai – ne tik objektas dailininko rankai pamiklinti, jie tampa įtaigiais tipažais, daugiaprasmėmis metaforomis, įkūnija keistas ar visiškai banalias būsenas ir veiksmus. Daugelyje jų neaptiktume jokių fono užuominų, nebent abstrakčias dėmes; herojai išryškinami, jie čia vieninteliai ir svarbiausi.
Naudojamos medžiagos savybes V. Dubauskas lengvai pasitelkia norimam įspūdžiui išgauti; prasminiai sąskambiai čia dažnai verčia šypsotis. Perregimas dažas liejasi ir vaizduoja „besiliejantį“ procesą – ašarojimą, valgymą, ar kokią erdvėje ironiškai išskydusią, išsiklaipiusią figūrą. Štai kompozicijoje „Karys“ (2008) iš perregimų juosvų, pilkšvų tonų sudėliota archetipinė ir kartu sarkastiška stovyla primena Rytų kovos menų pavidalus. Taip pat ji atspindi visą V. Dubausko kūrybą ženklinančią simbolinio, galbūt ir autoportretinių, autoironiškų bruožų turinčių veikėjų liniją (čia galime prisiminti kad ir juokdario ar moters – šmėklos, raganos vaizdinius). Ryškiaspalvės, laisvai tekančios, viena ant kitos sluoksniais išdžiūvusios dažo dėmės ekspozicijoje išskiria „Ašarotoją“ (2008). Jei ši verkia dažais, tai „Valgančiajai“ maistas it koks dieviškas nektaras teka iš burnos ir plaukia sau skaidriais, beformiais debesėliais.
Portretiniuose atvaizduose dailininkas perteikia pačią pavidalo esmę, vaizduojamojo charakterio šerdį, „surimtėja“. Kompozicijoje „Tėvas ir dukra“ (2008) „kaukiški“ personažų veidai, aitrūs rausvi, geltoni tonai, kuriems dramatizmo suteikia juodi, veržlūs potėpiai – skausmingas atsivėrimas, kur gali nuspėti žmogiškosios egzistencijos dramą. Šie du siluetai, ypač – vyriškasis, įsitempę žvelgia į priekį, tarsi į erdvę, išeinančią už paveikslo ribų, mėgindami ką nors įžiūrėti. Akimirksniu parodoje nuginkluoja ir paprastutis paauglės mergaitės portretas („Paauglė“, 2008). Atrodytų, kaip ją, švelnią, gražią, nepakartojamą, tačiau kolizijų, vidinių konfliktų kupiną paauglystę, keistą „pereinamąjį“ laikotarpį pavaizduoti? Menininkas čia tarsi „primiršo“ profesionalią, tikrovišką formą; trim ketvirčiais pasisukusį mergaitės veidą žymi skaidrios dėmės, „skystos“ gelsvos, violetinės spalvos, o veido bruožai fiksuojami negrabiai (nosis – dvi skylelės, o ir tos užgožtos stichiškai išsiliejusios dėmės, lūpos – tik švelnus brūkštelėjimas). Tačiau kiek iškreiptos proporcijos (viena veido pusė didesnė už kitą), kerinti išraiška primena žymiausių meno istorijoje moterų portretų paslaptingus šypsnius. Rodos, mergaitė, pavaizduota kūnui augant ir keičiantis, spinduliuoja keistą sumišimo ir užgimstančio, drovaus moteriškumo derinį.
Lietuvių dailėtyroje įsišaknijusi nuomonė, jog mūsų gestiškoji tapyba – nuosaikesnė, romesnė nei, pavyzdžiui, „naujųjų laukinių“ išraiška. V. Dubausko paroda su kai kuriomis išimtimis šią tiesą patvirtina. Tačiau joje įdomus ir menininko balansavimas tarp pabrėžtinai „kūniškų“ vaizdinių, deformacijų ir dvasingo prasmių lauko, tarsi Erwino Panofskio aprašyto garsiojo viduramžių abato Sugerijaus gyvenimo ir veiklos atveju – šis, nors ir atsižadėjęs savojo ego, paradoksaliai tapo materialiai įamžintas, į materiją žvelgdamas kaip į būtiną dvasios gyvenimo tarpininką.
Kristina Stančienė
Literatūra ir menas
Rašyti komentarą.