Eglė Deltuvaitė. Festivalis – tai šventė, kad ir kaip banaliai tai skambėtų

Visą rugsėjo mėnesį Vilniuje vyks pirmasis tarptautinis meninės fotografijos festivalis „In Focus“. Pirmasis toks Vilniuje. „Bernardinai.lt“ kalbina šio festivalio vadovę Eglę Deltuvaitę.

Kodėl „In Focus“? Kaip tai atspindi festivalio rengimo tikslus ir uždavinius?

Svarstymai ir diskusijos dėl festivalio pavadinimo truko labai ilgai. Peržiūrėjus elektroninio pašto dėžutę, prisiminus visas diskusijas, susidarytų netrumpas svarstytų pavadinimų sąrašas. Galų gale nusprendžiau, kad fotografijos istorikės Margaritos Matulytės pasiūlytas variantas „In Focus“ yra tinkamiausias. Viena vertus, jis kelia tiesioginių asociacijų su fotografija, kita vertus, jis nusako ir tai, kas yra svarbu, kas yra dėmesio centre. O dėmesio centre yra meninė fotografija.

Kokie festivalio rengimo tikslai, kaip ir kuo jis papildys Lietuvos fotografiją? Ar tai spragų užkaišymas, ar naujesni gūsiai Lietuvos fotografijoje?

Mintis rengti fotografijos festivalį Vilniuje galvoje sukosi taip pat labai ilgai. Su pavydu stebėdavau, kas ir kaip vyksta meninės fotografijos festivaliuose Europoje, ir galvodavau, kodėl Vilniuje nieko panašaus nebuvo ir nėra. Buvo keli svarbūs veiksniai, o gal tiesiog išsakytos nuomonės, labai stipriai palaikė artimi žmonės bei fotomenininkų bendruomenė, tai privertė apsispręsti ir ryžtis įgyvendinti šią idėją. Atsigręžus atgal, suprantu, kad tai buvo labai ambicingas sprendimas, bet džiaugiuosi, kad ryžausi.

Manau, jog tai ir „spragų užkaišiojimas“, ir naujas gūsis, nes Vilniuje meninės fotografijos festivalio dar nėra buvę. Tai teigiamas impulsas Lietuvos fotografijai. Kaip festivalis papildys Lietuvos fotografiją? Sunku pasakyti, tikriausiai reikėtų sulaukti festivalio pabaigos ir visų – tiek fotomenininkų, tiek festivalio dalyvių, žiūrovų, partnerių, kritikų ir kitų nuomonės, taip pat atsižvelgti į tai, kiek kils naujų idėjų ar projektų. Kita vertus, Lietuvos fotografiją, o tiksliau jos istoriją papildys pats faktas, kad 2008 metų rugsėjo 2–spalio 1 dienomis vyko pirmasis meninės fotografijos festivalis Vilniuje.

Ką duoda tai, jog jis rengiamas būtent Vilniuje?

Atsižvelgus į tai, kad fotografija Vilniuje atsirado vos pusmečiu vėliau nei fotografijos tėvynėje Prancūzijoje ir į tai, jog Lietuvos fotografija stipri bei įdomi, vien faktas, kad Vilniuje meninės fotografijos festivalis įvyks pirmą kartą, pačiam Vilniui, jo fotografijai, fotomenininkams, bendruomenei yra labai reikšmingas. Tikiuosi, kad tarp daugelio šiame mieste vykstančių festivalių, šis taip pat atras savo nišą. Vilnius kaip miestas yra labai fotografiškas – man jis itin tinkama vieta meninės fotografijos festivaliui.

Kuo, Tavo nuomone, naudingi festivaliai apskritai, kodėl jie reikalingi?

Kad ir kaip banaliai skambėtų, festivalis yra šventė. Šventė visiems, šiuo atveju besidomintiems menine fotografija. Visų pirma tai unikali proga vienu metu „sotintis“ fotografija. Per dvi savaites bus atidarytos devynios meninės fotografijos parodos svarbiausiose miesto galerijose – esu įsitikinusi, kad Vilniuje taip dar nėra buvę.

Dar prieš apsispręsdama rengti festivalį, dažnai pagalvodavau, kodėl Lietuvos kultūros organizacijų bendradarbiavimas yra toks fragmentiškas. Nesvarbu, kokį atsakymą turiu ar koks jis būtų pateiktas, įžvelgiu vieną iš didžiausių festivalio privalumų – kad pavyko tuo pačiu metu surengti parodas didžiojoje daugumoje Vilniaus galerijų. Tai itin svarbu ne tik šiam festivaliui, bet ir kaip faktas apskritai. Pasitikėjimas, geranoriškas bendradarbiavimas, prisipažįstu, maloniai nustebino. Bet tai daugiau nematoma ar neapčiuopiama festivalio nauda.

Daugeliui užsienio kuratorių bei dalyvių tai bus pirmas kartas Vilniuje. Jie susipažins ne tik su Lietuvos fotografija, bet ir su Lietuva. Jie jau dabar domisi ir prašo informacijos apie mūsų muziejų veiklą, parodų rengimo specifiką ar tiesiog bendrą kultūros lauko situaciją. Kultūriniai mainai – neįkainojami. Susitikti, bendrauti, diskutuoti, keistis idėjomis apie naujus projektus su užsienio fotografais ir kuratoriais, manau, taip pat labai svarbu.

Tikiuosi, tai bus įdomi patirtis ir Lietuvos fotografams, dalyvaujantiems festivalyje. Daugumai tai nei pirma, nei paskutinė paroda, bet matau, kaip jie atsakingai ir profesionaliai tam rengiasi.

Ne mažiau svarbi nauda yra fotografijai, kaip meno šakai. Stambesnis renginys leis pradžiuginti ne tik meninės fotografijos šalininkus, bet jos svarbą ir statusą patvirtinti skeptikams.

Tikrai įžvelgiu festivalio pridėtinę vertę, kurią vertinti skaičiais beveik neįmanoma, tačiau po kelerių metų, manau, išryškės, kokia iš tiesų šio projekto reikšmė.

Jei gali, trumpai papasakok apie parodų specifiką. Kodėl būtent šie autoriai buvo kviečiami dalyvauti festivalyje?

Į šį klausimą atsakymas nevienareikšmiškas. Kad bus rodomi vieni projektai, žinojau jau prieš pusantrų metų, pavyzdžiui, prancūzių Emilijos Stefani-Law ir Veronique Hequet-Grotard paroda, kurias „radau“ Lille fotografijos festivalio portfolio peržiūrų metu. Arba Artūro Valiaugos projektas „Tarp krantų“, sukurtas „Ars Baltica“ trienalei, apkeliavęs Europą, tačiau pirmą kartą rodomas Lietuvoje. Šis projektas įsijungė į bendrą parodą „Aš tarp jų“, kurioje taip pat bus rodomi iki šiol nematyti, prieš maždaug penkiolika metų gyvavusios klaipėdiečių menininkų grupės „Dooooris“ darbai, taip pat savitas japonų menininkas Satoru Toma, Prancūzijos fotomenininkai, lietuviai Vytautas Stanionis bei Robertas Narkus.

Kitus projektus pasiūlė užsienio kultūros institutai. Pavyzdžiui, Prancūzijos kultūros atašė Julien Couzy pasiūlė parodyti Bogdano Konopka darbus, o Žaneta Šimkūnaitė, kuruojanti Goethe‘s instituto parodas Lietuvoje, – Vokietijos agentūros Ostkreuz projektą.

Lenkių Olos Buczkowskos ir Karolinos Bregulos projekto pristatymo festivalyje idėja gimė Lodzės meno centro kuratorei Martai Szymanskai, o galerija „Program“ Varšuvoje bei Lenkų institutas Vilniuje pagelbėjo įgyvendinant šią idėją.

Kiti autoriai patys mane susirado parašę elektroninį laišką. Tokiu būdu festivalį papildė iš tiesų puikūs Mindaugo Komskio, Damieno Peyerto, Andrejas Grants’o projektai. Kai kurie iš jų bus pristatyti fotosesijų metu.

Paskutinė paroda „1ąKartą“ gimė jaunų kuratorių Šalnės Bučiūtės ir Viktorijos Ivanovos iniciatyva, kurios rezultatas – iki šiol paslaptis.

Taigi galutinė programa tikrai įvairiakryptės iniciatyvos bei bendrų pastangų ir galimybių rezultatas. Ir jis tikrai intriguojantis.

Bet festivalis neapsiriboja vien parodomis. Kokie dar renginiai numatomi programoje?

Fotosesijų vakarų metu, kurios vyks atvirame galerijos „Kairė-dešinė“ kieme rugsėjo 19-20 dienomis, bus sukurta fotografijos, kino ir gyvos muzikos platforma, kur vyks filmų ir fotomenininkų portfolio peržiūros, gros gyva muzika, vyks neoficialios diskusijos ir t. t. Šis renginys labiau „fokusuosis“ ties fotografijos reiškinio problematika ir pristatys jaunų fotomenininkų kūrybą neformalioje erdvėje.

Jauniems menininkams skirtos ir Vytauto Michelkevičiaus moderuojamos kūrybinės dirbtuvės „Galerijos Akademija“, skirtos permąstyti galerijos erdvę bei sampratą, kurių rezultatas turėtų pasirodyti leidinio pavidalu.

Programoje kiekvienas tikrai atras tai, kas jam artima. Vieniems klasika, kitiems konceptualus menas, tretiems muzika ir kinas. Tad jei bent vienam dalyviui ar žiūrovui dalyvavimas festivalyje sukels teigiamų emocijų ar puikių idėjų, o gal paskatins sukurti kažką naujo, būsiu daugiau nei patenkinta.

Kalbino Monika Lipšic
Bernardinai.lt

Publikuota 2008-09-01 16:31 | 2008, Parodų recenzijos, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai