Kunigunda Dineikaitė ir Trinidad Bascuñán. “FLOCK”

Projektas “FLOCK” – tai Kunigundos Dineikaitės (Lietuva) ir Trinidad Bascuñán (Čilė) jungtinė paroda, kurios koncepcinė ašis orientuojama į subjektyvią gimtosios kultūrinės erdvės realybės suvokimą.
Parodos pavadinimas „FLOCK“ (angl. – banda, būrys) yra menininkių pasirinkta aliuzija į vieno subjekto gyvenančio visuomeninėje sistemoje individualų požiūrį į jį supančią aplinką. Menininkės akcentuoja, jog pasaulis yra sąmoningai atskirų individų proto sukurtas rezultatas, o menininkas yra labiau mąstytojas, nei realybės vaizduotojas. Todėl parodoje jos bando pateikti vieno iš būrio individų sukurtą pasaulį. Abiejų autorių kūrybinėje veikloje nesunkiai galima pastebėti plėtojamas tarpusavyje susiejamas temas – tai realybės, kolektyvinės bei subjektyvios atminties kvestionavimas, fokusuojamas į sukuriamą pasaulį.
T. Bascuñán minios konceptą sieja su ta pačia kryptimi skrendančių, keistas formas sukuriančių paukščių būriu, kuriame kiekvienas paukštis yra individas, galintis įtakoti kintančią formą. Tokiu principu ji kuria ir savo ekspoziciją – tai visuma, sudaryta iš daug savas istorijas pasakojančių detalių, kurios skirtingoje aplinkoje gali plėtoti vis kitokį pasakojimo naratyvą. Menininkė teigia, kad pati minioje yra linkusi užimti stebėtojo, kuris po kelių akimirkų pradeda tyliai veikti, poziciją: „Todėl ir mano darbai labai tylūs. Tai tylus būdas išrėkti savo nuomonę. Galbūt tai priklauso nuo to, jog mes taip buvome užauginti – truputėlį bijodami kalbėti per garsiai“.
Tirdama aplinką Trinidad stengiasi užfiksuoti atskirus momentus, iš naujo atrasti mintis, kurias manė jau buvo pamiršusi ir iš jų sukurti prisiminimus savo ateičiai. Tai kūrinys avansu: savęs paruošimas kažką prarasti, nes kai kažkas yra prisiminimas – tai jau nebėra dabarties dalis. Belieka gyventi su neišbaigtu praeities vaizdu. Taigi, mažieji objektai (darbai “Dreaming mattress”, “Your absence has something of Flora and Fauna and Picnic”, “The map was somewhere”) yra atskiri prisiminimai, sujungti į visumą. Erdvėje eksponuojamos detalės stebėtojui leidžia pasijusti tarsi jis būtų įžengęs į kito asmens iš prisiminimų sudėliotą pasaulį.
Jos darbe “My lunch time is really short” (“Mano pietų pertrauka labai trumpa”) atsispindi realybės refleksija. Daug laiko praleisdama ofiso aplinkoje, pietų partraukų metą Trinidad stengiasi maksimaliai išnaudoti kūrybai. Pasitelkdama kasdieninės aplinkos siūlomas priemones, ji griauna rutiną į kasdienybę įtraukdama žaidimo elementus.
K. Dineikaitė santykį su ja supančia aplinka analizuoja per se prizmę. Jos nuomone, tam, kad suvoktum minią, pirmiausiai turi išsiaiškinti savo vietą joje. Kuo išsamiau giliniesi į kitus, tuo aiškiau apsibrėži savo poziciją. Etiudiškuose tapybos darbuose Kunigunda greitais potėpiais fiksuoja identiteto paiešką. Persipinantys autoportretai, su aplinkinių žmonių veidų bruožais kuria nepaaiškinamą įtampą. Šios menininkės požiūrį galima būtų iliustruoti meno istorikės Sabine Melchior-Bonnet citata: “Veidrodis – tai instrumentas, leidžiantis prisitaikyti prie visuomenės ir pamažu prisijaukinti intymųjį “aš”. Vieno nėra be kito; iš jų sandūros ir tarp jų atsiradusios įtampos ir gimsta pirmasis asmenybės patyrimas“ (Sabine Melchior-Bonnet, „Veidrodžio istorija“).
Fotografijos darbuose Kunigunda „išmedituoja“ subjektyvų kraštovaizdį. Praeityje matytus realius kraštovaizdžius ji susieja su atmintyje glūdinčiomis vietomis, šiuos du naratyvus sudubliuoja ir sukuria naujas, realiai niekur neegzistuojančias vietas. Fotografijose fiksuodama realią aplinką (saulėlydis, menininkės atspindys kraujo lašelinėje), ji sugeba pateikti tokį kraštovaizdį, kuris yra labiau menininkės sąmonėje sukurtas, subjektyviomis emocijomis persmelktas vaizdinys, nei tiesiog objektyviai fiksuojama fizinė vieta.