Matas Dūda

Matas Dūda savo kūryboje paprastai, bet nebanaliai kalba kasdienybės kalba. Jo juodai balti estampai – it menininko dienoraštis, rašytas gyva, laisvai bėgančia, bet gerai įskaitoma rašysena, be dailyraščio įmantrybių, su pastabomis paraštėse, retsykiais – su braukymais. Rašytas pagavus įkvėpimui apie tai, kas šiuo momentu svarbiausia, bet ne apie tai, kas visuotinai svarbu ir turėtų rūpėti. Mato paveikslai toliau nuo visuomeninio erzelio – juk toks iš tiesų ir turėtų būti grynasis menas. Juodos atspaudų ertmės – nelyginant tamsiosios laiko skylės, nuo realaus pasaulio apsaugoti vakuumai – autentiški, dirbtinai nepramanyti džiuginti žiūrovo akį.