Plokščiaspaudė

Litografija

Litografija (lito- + gr. graphō – rašau) – plokščiaspaudės grafikos technika. Jos pagrindas yra litografinis akmuo (klintis). Spausdinamieji elementai piešiami litografiniu tušu arba litografiniu pieštuku dvejopai: tiesiai ant šlifuoto akmens arba litografiniame popieriuje (įklijintame, gruoblėto paviršiaus ir su specialiu posluoksniu). Dailininkas piešia akmens paviršiuje riebiu pieštuku, tuomet ėsdina spaudos formą rūgštimi. Piešinys, sukurtas litografiniame popieriuje, atspaudžiamas ant akmens. Rūgštis nepaveikia įriebintų akmens vietų, o prie sudrėkintų vietų, kurias ji paveikia, nelimpa spaustuviniai dažai. Litografijos išradėjas – Aloysas Senefelderis, ieškojęs pigaus ir patogaus būdo natoms spausdinti ir dauginti. Litografiją jis pradėjo taikyti 1796 metais. Spalvotos litografijos (chromolitografijos) spausdinamos nuo kelių akmenų. Litografijos technika daug kūrė romantizmo dailininkai (Théodore Géricault, Eugéne Delacroix, Honoré Daumier ir kt.). Pirmoji litografijos apaustuvė Lietuvoje įkurta 1920 metais Vilniaus universitete. Pirmuoju litografu tapo Vilniaus teatrų dekoratorius Glovackis.