Vytautas Jurkūnas ir šeimos rinktinė: Jurqnizmas

Paroda aprėpia Jurkūnų šeimos trijų kartų kūrybinį palikimą. Ekspozicijoje pristatoma tik nedidelė privataus rinkinio dalis – nuo XX a. vid. Eugenijos Jurkūnienės (1907–2005) sukurtų aliejinės tapybos darbų iki Vytauto Jurkūno vyresniojo (1910–1993), Vytauto Jurkūno jaunesniojo (g. 1946), Andriaus (g. 1975) ir Jono (g. 1982) Jurkūnų piešinių.
Gausiausią ekspozicijos dalį sudaro šios parodos sumanytojo ir kolekcijos autoriaus Vytauto Jurkūno jaunesniojo įvairaus laikotarpio piešiniai ir keletas estampų. Jais dailininkas permąsto ir siūlo pagalvoti apie kiekvienam menininkui kylančius klausimus, nesvarbu, kokiu laikotarpiu dailininkas gyventų: ką piešti, tapyti, rašyti? Ką vaizduoti? Ką sukurti ar vaizduoti, kad sukuri? Ar tai turi būti kažkas naujo, ar naujai suprasto seno? O gal tokio nesuprantamo, kad neaišku bus – sena tai ar nauja? Pasak parodos iniciatoriaus, tokios ir panašios depresiją sukeliančios mintys (beje, sunkiai išvejamos lauk) nors ir gerokai nusibodusios, bet tokios savos, kamuoja dažną menininką. Kalbėdamas apie parodoje rodomus savo piešinius, Jurkūnas teigia, jog dabar, tarp daugybės kitų darbų ieškodamas autoportretų parodai, suprato, jog yra nupiešęs tai, ką seniai norėjo, bet nežinojo, kaip nupiešti. „Tai ne tik veidai, žvilgsniai, judesiai, šviesos ir šešėliai. Pasirodo, tarp eilučių aš visada piešiau laiką“ – sako menininkas.