Tadas Gindrėnas. Vietos dvasia (genius loci) ir jos pavidalai

Prieš beveik dešimtmetį Lietuvos dailės scenoje sėkmingai debiutavęs Tadas Gindrėnas grafikos kontekstą praturtino didelio formato nespalvotais linoraižiniais. Menininkas sėkmingai derina modernizmo ir postmodernizmo kalbą – tradicinė technika jam netrukdo išraiškingai žaisti populiariosios kasdienybės kultūros elementais. Autorius nestokoja energijos, kuri per kraštus veržiasi iš didelio formato paveikslų, gigantiškų klišių paviršių, raižant jose monumentalias nekomplikuotų vaizdų schemas. Atrodytų paradoksalu, kad vizualiai efektingiems, ekstravertiškiems popartinės stilistikos vaizdams išgauti Gindrėnas renkasi linoraižinio techniką, tačiau tai padeda išlaikyti tvirtą ryšį su tradicija ir suteikia kūriniams kokybinio svorio – papildomos jėgos.
Pagrindiniai kūrinių herojai – jauni miestiečiai, veikiantys fiktyvioje, tačiau komfortabilioje urbanistinėje aplinkoje. Komikso principu sudėlioti aiškių formų vaizdai, retsykiais derinami su tekstais, perteikia dinamišką šiuolaikinės vizualumo kultūros ekspansiją. Nepretenzingi beasmeniai personažai mėgaujasi laikinais savo įvaizdžiais, nesukdami galvos dėl egzistencinių klausimų. Efektingas formatas, lokalios dėmės, juodos ir baltos spalvų deriniai, netikėtos kompozicijos sukuria intriguojamai vientisą Gindrėno estampų visumos vaizdą.
Pasak autoriaus, socialiniai miestovaizdžiai jam įdomūs kaip urbanistinės kultūros atspindžiai, paliekantys pėdsakus jos vartotojų veiduose. Jis siekia atskleisti žmogaus mieste ir miesto žmoguje tarpusavio sąveiką, tamsiąsias ir šviesiąsias urbanistinės kultūros puses.