Raima Drąsutytė. Laikau erdvę. Be šarvų

Pažįstu Raimą bene dešimt metų, man ji visada atrodė geneali ir gryna it kokia Louise Bourgeois, tik pogrindyje. Nors ir ne pagrindinėse parodų salėse, jos gyvenimo prozos kaustomas kūrybiškumas sruvo ir kunkuliavo taip įspūdingai viskame ką ji daro, kad nerealizuotomis idėjomis metų metais galėjo misti daugelis kitų kūrėjų.

Ši paroda yra maksimaliai sąžininga savo turiniu. Joje siekiama kalbėti apie savęs, virsmo patyrimus, prisilietimo galią, dalinimąsi giluminėmis patirtimis, atjautą. Tai pieštos ir atverčiamos (pop-up tipo) mažos istorijos. Kiekviena jų aprėpia ką nors galbūt tik labai mažo, kaip pavyzdžiui bendravimą su kūno ląstele, bet labai tiksliai ir įsijautus. Kūrinius jungia noras geriau suprasti kūną kaip atskirą pasaulį su savais kraštovaizdžiais, kaip asmenybės dalį, kaip būdą patirti kitus žmones, genetinius ryšius, gamtos dėsnius, sunkiai įvardijamus dalykus ir viso to jungtis.

Menininkei taip pat svarbi erdvė ir jos savybės. Ji nesiekia vizualiai atakuoti žiūrovo, o kviečia patirti erdvę, tirti ją ir perkurti savo buvimu. Drąsutytė gilinasi į nematomas, tik patyrimu ir menu pasiekiamas pasaulio dalis. Parodoje rodomi atverčiami piešiniai, du videodarbai ir keli objektai.

Raima Drąsutytė dešimtame dešimtmetyje baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, tačiau tai buvo ta karta, kuri ėmėsi instaliacijų, performansų ir kitokių meninių veiksmų. Vėliau kurį laiką dirbo reklamos srityje. Čia pelnė ne vieną aukštą apdovanojimą. Baigė integruotos kūno judesio terapijos studijas IBMT (Jungtinėje Karalystėje). Šiuo metu Drąsutytė dėsto patyriminę anatomiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, veda individualias ir grupines praktikas vaikams ir suaugusiems taikant meno ir judesio terapijų metodus, tyrinėja įvairias meno ir savigydos praktikas.