Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda Raidės

Gimiau, augau ir pasenau Vilniuje, puošniame baroko mieste. Paprastumas man yra svetimas. Genialumas man taip pat svetimas, nes genialumas – paprastume. Štai grožis man nesvetimas. Ne.

Esu barbaras, mėsėdis, mėgstu barbarišką puošnumą, pompastiką, pigius efektus, pigų populiarumą ir aplodismentus. Paveikslėlius paišau pagal savo paveikslą ir panašumą, gražius ir tuščius, kaip svajonės. Gal būt Dievas sukūrė mane tokiems paveikslėliams paišyti ir tokius paišydamas vykdau jo valią ir jis mane už paklusnumą apdovanoja palaimingomis būsenomis. Paukštelis garbina Dievą čiulbėdamas, o aš paveikslėlius paišydamas. Tai citata iš mano knygos „Tortas”. Taip apie save rašiau prieš penkis metus. Nuo to laiko nepasikeičiau.

Einu su anūku prie upelio, kur per mišką teka. Aplinkui mus medžiai, kuriems mes nerūpim ir kurie leidžia mums būti tuo kuo esam. Ir viens kitam mes nerūpim. Darom, ką norim. Pavasaris, saulė, skaidrus vanduo, laužas dega, ant anūko kaktos – guzas. Gražu ir gera. Daug grožio ir džiaugsmo Dievas žmogui dovanojo. Iš to grožio ir džiaugsmo paveikslėliai mano. Noriu kad panašūs į gėles jie būtų. Tik gražūs. Kad žmonės į juos žiūrėdami ilsėtūsi, bet nebūtų sukrėsti iki sielos gelmių. Paišau veidelius, drugelius, paukštelius, rankas ir kojas ir dėlionę iš jų dėlioju kompiuteryje. Ir ne kančias, bet džiaugsmus gyvenu. Noriu, kad tą patį gyventų ir žiūrintis į juos žmogus. Kas įdėta į mano paveikslėlį tą jis ir skleidžia. Grožį ir tuštybę. Ypač tuštybę. Viską.

Tuštybių tuštybė, sako Pamokslininkas. Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė.
Turiu labai gražią dėžutę nuo cigarų. Ji tuščia. Neužgožtas prasmėm tuščias grožis, kartą pamatytas lieka žmoguje visą gyvenimą. Žmogų gražiu padaro.
Kiekvienas paveikslėlis mano parodoje vis kitam žmogui. Tam, kurio vardo raidės nupaišytos. Tik jam skirtas vaizdelis. Lašelis tyro džiaugsmo žmogui padovanotas.

Mano mano paveikslėliai – mano vaikeliai. Man jie labai gražūs.
Jeigu žmogus paišo paveikslėlį ir jam pačiam jie gražūs, tai ir Dievui gražūs.

Mikalojus Povilas Vilutis