Emilija Liobytė-Vilutienė (1916–1955). Piešiniai

Emilija Liobytė-Vilutienė – skulptorė ir talentinga piešėja, kūrusi XX a. viduryje. Iki šiol jos darbai buvo epizodiškai rodyti pavienėse parodose, o meninis palikimas tebelaukia išsamaus tyrimo. Ši paroda, skirta dailininkės 100-osioms gimimo metinėms paminėti, tapo proga vienoje vietoje sutelkti šeimos ir kultūros institucijų archyvuose saugomus kūrinius.
1949 m. Liobytė-Vilutienė baigė skulptūros studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute, 1941–1943 m. buvo „Vaidilos“ teatro, o 1944–1949 m. – Vilniaus lėlių teatro aktorė. Nuo 1954 m. iki pat mirties dirbo dailininke Lietuvos TSR valstybiniame dramos teatre.
Trumpas, netikėtai nutrūkęs Liobytės-Vilutienės gyvenimas neleido plačiau išsiskleisti jos talentui, apie kurį mums šiandien byloja jos iliustruotos knygos vaikams, keletas išlikusių skulptūrų ir pluoštas piešinių. Pastarieji kūriniai ir sudaro parodos branduolį, atspindi neeilinį gebėjimą perteikti portretuojamojo charakterį ir fiksuoti gyvąją gamtą. Išsiskiria kelios piešinių grupės – figūrinės kompozicijos, akademinės studijos, peizažai ir portretai. Portretas buvo itin mėgiamas Liobytės žanras. Juose dailininkė įamžino savo aplinkos žmones – ryškias to meto kultūros asmenybes (aktorę Moniką Mironaitę, rašytoją Vincą Mykolaitį Putiną, pedagogę Meilę Lukšienę, dailininką Telesforą Kulakauską, grafiką Antaną Kučą ir kt.).
Parodoje eksponuojama dailininkės iliustruotos vaikiškos knygos (Petro Cvirkos pasaka „Aukso obelis“ (1950 m.), Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkinys „Ką sakė obelėlė“ (1951 m.), naujųjų metų žaislų knygelė „Žaislai“ (1955 m.)). Iliustracijų parengiamieji piešiniai gyvybingai perteikia pasakų nuotaiką, kuria įtikinamus personažų charakterius. Liobytės kurtą skulptūrą parodoje reprezentuoja grupinė kompozicija „Vaikai“ (6-asis deš.), liudijanti gyvą plastiką ir personažų įtaigą. Tai – vienas iš nedaugelio menininkės sukurtų objektų.