Eglė Ruibytė / Milda Dainovskytė. ŽEMĖ / EARTH 2.0

Žodis „žemė“, apibendrinantis autorių kūrybinius laukus, savyje talpina daugybę asociacijų – nuo globalių iki labai intymių temų. Kuriant šiai bendrai parodai gaudoma miražo sąvoka. Jų tyrinėjami reiškiniai atsimuša į vizualinio sutapimo/nesutapimo problematiką. Teritorijas akcentuoja vanduo, o vandenį – žemė. Todėl savo bendrą temų lauką jos sieja su kriokliu, idiliškai iliustruojančiu šių dviejų materijų susijungimą. Geografinės utopijos čia pinasi su komplikuota realybe, o objektyvus žinojimas grimzta subjektyvioje sąmonėje.

Eglė Ruibytė į Žemę žiūri iš toliau. Universalus suvokimas apie mūsų planetą yra komplikuotas, todėl tokiai informacijai suvokti naudojame tam pritaikytus vaizdinius, formules, žemėlapius. Pasaulio atvaizdavimo klausimas yra opus jau nuo senų laikų, ir objektyvus apvalios planetos reprezentavimas plokštumoje (bent jau ne interaktyvioje medžiagoje) yra praktiškai neįmanomas. Naudodama skirtingas mokslininkų kurtas pasaulio vaizdavimo projekcijas autorė šiuos formulių raštus verčia estetiniais karkasais ir talpina juos savotiškai „prijaukintame“ interjere. Jame dirbtinis, nenatūralus pasaulis ir jo reprezentacijos tampa mums priimtinomis ir trokštamomis.

Mildos Dainovskytės darbuose referuojama teritorija yra gerokai arčiau (lyg spaustumėm „+“ Google Maps). Tai subjektyvios patirties vaizdiniai, egzistenciškai tvyrantys Lietuvos užmiesčiuose. Šiuo atveju – tai plūduriuojanti sala Lentvario ežere, neturinti fizinio sąryšio su žeme, todėl keičianti savo lokaciją. Paslaptingos salos atmosfera mainosi su asmeninėmis patirtimis bei komplikuota vietos poilsiautojų publika, internete rastais jų talpintais vaizdiniais, su vieta susijusiais objektais ir garsu.