Menininko Rolando Marčiaus tapybos paroda
“Nemarūs marūs, marūs nemarūs”

Klaipėdos galerijos "Baroti" paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje "Kairė - dešinė"

Apie šią 2007 – 2008 m. nutapytą portretų seriją savo esė kalba Ieva Gimberytė. Esė turi dvi dalis. Pirmoji skirta idealistams. Jei tikite pasakomis ir mėgaujatės jausmais, geriau nežinoti visko – ar bent jau visos tiesos – apie kūrinių atsiradimo aplinkybes. Antroji – konceptualistams. Prijaučiantiems idėjai. Kai svarbu koncepcija, darbai įgaus daugiau vertės, jei kai ką žinosite.

Idealistams

Darbai Tikri. Tiesiog virpina suvokimas, kaip tiksliai menas gali pasiekti visas gyvenimo gelmes. Tiesiai į nervą. Tapytojas su molbertu Bagdado ligoninės palatoje. Ak, kiek daug tame dramaturgiškumo! Sunku atlaikyti. Todėl dalis darbų nebaigti. Kaip ir pati tema. Vaikų įkalinimas kančioje amžinai šlykšti tema. Dažnam menininkui net nešauna į galvą prie jos liestis. Bat autoriui reikia. Ir jis šios temos imasi.

Vaikų portretai – ypač sunkus žanras. Čia didelė grėsmė spekuliuoti žiūrovo jausmais. Personažai žiūri mums į akis. Norėtųsi pasakyti - su priekaištu, bet ne. Tiesiog - gręžiančiai. Vaikiškai reikalauja dėmesio. Kiti netgi šypsosi. Kiti apskritai nežiūri – ir šie – dar labiau slegia sąžinę. Žiūrovas bando ramintis. Dabar tiesiog madinga, kad ant buities ir kasdienybės nusispjovę menininkai realizuotų savo socialinio aktyvumo poreikius ir ambicijas ten, kur sunku patikrinti, kokia iš tos realizacijos nauda. Išgelbėkime Amazonės džiungles. Laisvę Tibetui. Sustabdykite karą Irake. Kaip toli mes, paprasti meno mylėtojai, nuo to. Tačiau čia autorius pasinaudoja unikaliu vaikišku terorizuojančiu sugebėjimu plėšti ir uzurpuoti dėmesį ir priartina mus prie karo pabaisos. Greičiau nei realybė. Ir Dievui dėkui.

Konceptualistams

Įsivaizduokite, gali būti taip, kad darbai tapyti ne iš natūros. Ir net ne iš fantazijos. Jie, pavyzdžiui, gali būti atkurti iš reportažinių nuotraukų. Kitaip tariant – truputį vogti. Ir toks autoriaus poelgis šiuolaikinio meno požiūriu būtų ne tik pateisinamas, bet ir pagirtinas. Vis dar gyvuojantis postmodernas vertina ir netgi preferuoja replikas, reprodukcijas, tiražavimą, kopijavimą, plagijavimą. Žaidimą.

Autorius pažaidė išties rimtai. Jis netgi sugebėjo suvaldyti galingą paradoksą. Žiūrėti į tvarsčius, kraują ir pūlinius nėra malonu. Tuo tarpu darbai, dėl savo skoningų, sodrių ir netgi, sakyčiau, „apetitiškų“ spalvų derinių, skanių potėpių ir elegantiškų nubėgimų... Žodžiu, žiūrėti į darbus grynai estetiniu požiūriu – ypač malonu. Todėl galima jais mėgautis ilgai ir visiškai pajusti aplinkos apsuptį. Kol intuicija pradės sugestijuoti mintį, kad tikrosios aukos dabar jau esame mes, tie, kurie meilės menui vardan priversti į visą tai žiūrėti. Iš čia ir ta Herakleito painiava, apie kurią užsiminta serijos pavadinime: „...kitų mirtimi gyvi, kitų gyvenimu mirę“. Taigi, viskas visiškai susiplakę. Fotografija pavertė realybę menu, o tapyba pavertė nuotrauką realybe. Aišku viena: kažkas kažką iš kažko pasiskolino. (Paskolos taip pat postmoderno epochos detalė.)

Štai vaikai. Jie pasinaudojo proga ir pasiskolino truputį laiko. Tikrovėj – iš gyvenimo, o parodoje – iš mūsų.

Publikacija: Aistė Paulina Virbickaitė "Šešios galerijų dienos: skirtingiems skoniams" Bernardinai
Publikuota 2009-02-20 12:31 | 2009

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai