Kęstutis Grigaliūnas „Vilniaus albumas“

Pokalbis su parodos kuratoriumi Kęstučiu Grigaliūnu ir parodos dalyviais

Kuo šis projektas reikšmingas?

Kęstutis Grigaliūnas: Vienu svarbesnių dalykų aš manau esant visuomenės ir menininkų edukaciją. Paroda įdomi ne vien personalijomis, tradicijos tęstinumu, bet ir turėtų atkreipti dėmesį į šilkografijos galimybes, paskatinti įvairių sričių menininkus domėtis ir kurti tokio pobūdžio grafiką.

Sigitas Geda: Mano galva, „Vilniaus albumas“ yra vienas iš labai netikėtų judesių mūsų kultūroje. Tokio pobūdžio kultūriniai judesiai man priimtini labiau nei pompastiški, siekiantys šokiruoti. Anksčiau tokio pobūdžio judesiai buvo opoziciniai, dažniausiai susiję su politika, su tuometine „leistina–neleistina“ dilema. Ši paroda yra ypač ženklus kelių žmonių kultūrinis judesys. Džiaugiuosi, kad tokioms idėjoms įgyvendinti nelaukiama ypatingų progų – jubiliejų, nepriklausomybės dienų paminėjimų, Mindaugo karūnacijos dienos ar panašiai. Atlikti kultūrinį judesį paprastoje kasdienybėje – tai yra vertybė. Mano galva, šis albumas neturi ambicijų į šiuolaikiškumą, postmodernizmą, avangardą, nesiekia šokiruoti. Jis atskleidžia skirtingus kūrėjus tokius, kokie jie yra – tai ir yra mūsų kultūra. Įvairių menininkų papaišymai, eskizai ir formuoja smulkiąją mūsų kasdienybės kultūrą, kuri giliai įsigėrusi į mūsų gyvenimą, istoriją, praeitį, architektūrą.

Algimantas Kunčius: Projekto reikšmė yra jo idėja surinkti amžininkų kūrinius į bendrą parodą, o kartu ir į vieną albumą. „Vilniaus albume“ užfiksuotas tam tikrų kūrėjų „buvimas“ vienu metu. Šioje parodoje akivaizdu, kaip kuratorius remiasi neepizodinėmis vertybėmis, kaip plačiai jis suvokia kultūrą, jaučia paveldą ir vietinio meno pajėgumus.

Petras Repšys: „Vilniaus albumas“ priverčia prisiminti išties puikius kūrėjus, jų darbus, praeitį. Praeitis grįžta ir veikia mus, o tai, kas tarsi buvo žuvę, atgimsta ir gyvena toliau. Taigi vėl atsiranda meno procesų tęstinumui būtinas ryšys su praeitimi. Pabrėžiu, kad tai ryšys ne su vienu ar dviem žmonėmis, o su karta – taigi su kultūra plačia prasme. Tai – ne šiaip sau spjūvis ar durų trinktelėjimas. Paroda rodo, kad tokie dalykai dar kažkam rūpi.

Pats atspaudei visus lakštus, kuriuos vėliau sudėjai į 30 atskirų albumų. Juose – po vieną kiekvieno parodos dalyvio darbą. Papildomai išleidai dar 9 albumus, kuriuose yra atskiras 17 šilkografijų priedas. Ar dirbant nekilo jokių keblumų?

Kęstutis Grigaliūnas: Paprastai dirbant šia grafikos technika didžiąją darbo dalį atlieka kvalifikuotas meistras. Labai pasijautė tokio meistro trūkumas. Dirbant kilo nemažai techninių klausimų, kuriuos darbo eigoje išsiaiškinau.

Iš tikrųjų ambicijų kurti šilkografiją menininkai turi nemažai – norintys pagilinti savo žinias dar šių metų gale turės galimybę sudalyvauti savaitės trukmės meistriškumo seminare Vilniaus grafikos meno centre. Ar numatomas šio projekto tęstinumas?

Kęstutis Grigaliūnas: Ateityje tikiuosi išleisti kitus „Vilniaus albumo“ šilkografijų sąsiuvinius, kviesdamas dalyvauti kitų kartų menininkus, nes šiame – pirmajame – dalyvavo išskirtinai vyresnios kartos kūrėjai.

Algimantas Kunčius: Absoliučiai neabejoju, kad būsimi „Vilniaus albumo“ sąsiuviniai bus tokie pat vertingi kaip ir šis, pirmasis. Pirmiausia vertingi tuo, kad nesirems (ir nesiremia) vienu atrankos principu ar viena estetine platforma. Laikui bėgant, atsiradus kitiems sąsiuviniams, išryškės bendra kultūrinė panorama.

Sigitas Geda: Įdomiausia būtų, jei šis projektas taptų cikliniu – ilgainiui atsirastų šeši, septyni sąsiuviniai. Tai po daugelio metų būtų tikrai didelis mūsų kultūros įvykis.

Kaip vertinate tą faktą, kad parodoje dalyvauja ne vien dailininkai?

Sigitas Geda: Mano galva, kaulas su mėsa yra daug vertingesnis nei apgraužtas. Platus meninis spektras formuoja kontekstą, atskleidžia vadinamąjį pjūvį, o ne tik tam tikrą siaurą sritį. Skirtingų menininkų kūriniai, pristatomi „Vilniaus albume“, dar kartą patvirtina faktą, kad tikras meistras yra meistriškas visur – iš parodoje rodomų eskizų ar net juodraščių matyti tikra meistrystė. Nebūtina pamatyti didžiulį išbaigtą meno kūrinį, kad ją pajustum. Mūsų buvusio mokytojo Justino Mikučio teigimu (beje, jo portretas yra rodomas šioje parodoje, A. Šaltenio piešinys, – aut. past.), žmogaus tautybę galima atspėti ir iš pakaušio. Dažniausiai eskizuose slypi labai rimti dalykai. Tik iš pirmo žvilgsnio įvairios pastabos ar, rodos, nereikšmingi brūkštelėjimai yra paviršutiniški ir nieko nesakantys. Šiuolaikinio meno paveikumas ir yra tas, kad žiūrovui nereikia smogti per smegenis – žiūrovą reikia įvilioti į žaidimą. Šioje parodoje ir eilinis lankytojas, ir profesionalas gali rasti labai įdomių dalykų. Tiesą sakant, tokio pobūdžio renginyje aš dalyvauju pirmą kartą. Atvirai pasakysiu, iš pradžių buvau nusiteikęs gana skeptiškai ne paties sumanymo, bet savo darbų atžvilgiu. Mano pirminis požiūris pasikeitė pamačius jau gatavus atspaudus. Pasijutau kaip saldainį gavęs vaikas – aplankė mažas džiaugsmas.

Algimantas Kunčius: Asmeniškai man smagu matyti savo fotografijas, atspaustas ant „gyvo“ popieriaus. Matau tikrą grafikos – šilkografijos – atspaudą. Būtina pabrėžti, kad kartu tai – ir K. Grigaliūno kūriniai. Šios parodos sukūrimo principas toks pat, kaip ir muzikoje – savaip improvizuojant pagroti jau kažkada sukurtą muzikinį kūrinį.

Ačiū už pokalbį.

Jurga Armanavičiūtė