Estampas: (ne)būti?
Jurga Armanavičiūtė
Kasmet rengiama Vilniaus grafikos meno centre (toliau – VGMC), „Estampo“ paroda vyksta nuo 1995-ųjų. Nors jos forma metai po metų nekinta, ekspozicija sulaukia didelio menininkų dėmesio ir aktyvumo – paroda kasmet tampa reikšminga grafikos fiesta.
„Estampo“ ištakos – respublikinės apžvalginės grafikos parodos, sovietmečiu rengtos tuometiniuose Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC). Anuomet dailininkams tai buvo viena iš nedaugelio galimybių pristatyti savo kūrybą visuomenei. Parodos tęstinumą pavyko išsaugoti ir po 1990-ųjų, tačiau daug kartų keitėsi ekspozicijos vieta, nuostatai, dalyvių skaičius, o „apžvalginės grafikos ekspozicijos“ šleifas dar ir šiandien velkasi įkandin. Nors „Estampo“ rengėjų dėmesys paprastai sutelkiamas į naujausius, pastaraisiais metais sukurtus estampus, o vienu pagrindinių tikslų išlieka siekis pristatyti šiandien kuriamos tradicinės grafikos tendencijas, parodoje be jokios atrankos eksponuojama bent po vieną kiekvieno dalyvaujančio menininko darbą. Dalyvauti gali visi grafikos srityje kuriantys menininkai. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo ar juolab stebėtino čia nėra, jei tai nekeltų tam tikrų klausimų ir abejonių. Nuolatinėse „Estampą“ lydinčiose diskusijose dažniausiai kvestionuojamas parodos tęstinumo ir kaitos klausimas. Taigi, aplenkdama atskirų meno kūrinių analizę bei vertinimus, verčiau aptarsiu šiandieninio „Estampo“ fenomeną – akivaizdžiai teigiamas ir kritikuotinas jo briaunas.
Kaip minėta, viena esminių parodos ambicijų yra siekis pristatyti šiandien kuriamos grafikos tendencijas. Deja, daug perspektyvių ir pajėgių grafikos scenos dalyvių ignoruoja šį renginį, tokia savo pozicija užkirsdami kelią objektyviai minėto siekio realizacijai. Iš pažiūros įvairios daugelio menininkų parodos neigimo priežastys veda prie išeities taško – pabodęs ar net atgrasus „suneštinis“ ekspozicijos pobūdis. Pastaruosius trejus metus teko proga ne tik stebėti „Estampo“ parodą iš šalies, bet ir dalyvauti „sukant“ jos organizavimo mechanizmą. Ilgainiui išryškėjo, jog dauguma menininkų dalyvauja parodoje labiau iš inercijos, neturėdami ypatingų ambicijų bei tikslų, nekalbant apie parodos sumanytojų keliamą abstraktų, anksčiau ne kartą minėtą tendencijų ryškinimo siekį.
Menininkai čia tarsi nekalti – jų meninėms ambicijoms ir tikslams skleistis būtinas fonas. Šiuo metu egzistuojantis parodos formavimo principas nėra tinkamas menininko kūrybiniam potencialui suvešėti. Ekspozicijai pristatomus kūrinius kiekvienas autoriaus atrenka sava nuožiūra. Vienintelė būtina sąlyga – kad darbai būtų sukurti pastaraisias metais, o tai yra nepakankamas atrankos kriterijus, nelemiantis parodos meninės kokybės (kurios neabejotinai siekiama kuo aukštesnės). Šiuo požiūriu „Estampas“ veikiau formuoja paviršutiniškos nei gilios parodos įspūdį. Tačiau vienareikšmiškai neteigiu paviršutiniškumo iš esmės – neretai tolygioje masėje išryškėja labai įdomių meninių sprendimų (bet apie tai kalbėti nežadėjau…).
Grįžkime prie pagrindinio „Estampo“ siekio – pristatyti „šiandieninės grafikos tendencijas“. Čia akivaizdus tikslo ir rezultato neatitikimas – paroda neatspindi to, kas vyksta realiame grafikos pasaulyje. Žiūrovas nemato objektyvaus grafikos vaizdo, aprėpiančio kultūrinius centrus ir periferiją, jaunųjų, ką tik dailės studijas baigusių autorių ir grafikos grandų kūrybą. Deklaruodama užsibrėžtas ambicijas, paroda veikiau rizikuoja suklaidinti menkiau grafikos srityje nusimanantį žiūrovą, pateikdama jam ne tokį spalvingą ir įvairų – taigi tikrovę atitinkantį – peizažą. Šis galėtų visa savo platybe išsiskleisti žiūrovo akims ir širdžiai „Estampe“ adaptavus kūrybiškesnius menininkų ir kūrinių atrankos kriterijus. Be abejonės, tokia viską aprėpianti paroda būtų sunkiai įgyvendinama fiziškai, turint galvoje (tik) beveik 150 VGMC galerijos kvadratinių metrų… Pradėjus galvoti apie naudingą ekspozicinės erdvės sienų plotą, vėl peršasi mintis apie tankesnį meno kūrinių atrankos sietą, pro kurį išbyrėtų į „Estampą“ neretai atnešami nieko bendra su „šiandieninėmis grafikos tendencijomis“ neturintys, ne(be)intriguojantys atspaudai.
Svarbiõs tankaus sieto funkcijos rengiant parodas šiandien imasi kuratorius. Deja, stebint pastarųjų kelerių metų grafikos meno reginius, akivaizdi profesionalaus požiūrio stoka (ypač tada, kai vairą į savo rankas perima patys grafikai[1]). Ypač tose parodose, kurios rėmėsi paveldėta, o šiandien vis dar gaja suneštine-apžvalgine strategija. Tai liudija ne taip seniai ŠMC vykusios didelės grafikos parodos: „Lietuvos grafika 2003“ (2003) ir „Erdvė, plokštuma, kūnas. Skulptūra, grafika“ (2006). „Estampas“ įsilieja į šių panašia strategija paremtų grafikos parodų virtinę. Tačiau kuratoriaus nebuvimas neatspindi radikaliai neigiamos pozicijos kuruojamų parodų atžvilgiu. „Estampą“ kasmet lydi vieši aptarimai, kuriuose organizatoriai, menotyrininkai, menininkai diskutuoja ekspozicijos formos, jos kaitos galimybų tema. Paradoksalu, tačiau diskusijos sukasi tarsi veikiamos užburto rato – kalbama daug, tačiau, be konkrečius metus žyminčio skaičiaus („Estampas‘06“, „Estampas‘07“, „Estampas‘09“ ir t. t.), daugiau niekas nekinta. Neatsiranda ir kuratorius. Tiesa, 2004-aisiais, kaip minėtų diskusijų pasekmė, įvyko viena sėkmingiausių „Estampo“ parodų – grafikės Laisvydės Šalčiūtės kuruojama „Koincidencija“. „Tai buvo bandymas kasmetinę estampo parodą paversti kuratorine. Darbai turėjo būti specialiai sukurti tai parodai ir atitikti jos koncepciją. […] Norėjau „pakelti“ parodos meninį lygį, pritraukti didesnį visuomenės susidomėjimą, inspiruoti atsiliepimus, diskusijas bei išjudinti „stovinčius“ vandenis.“[2] „Koincidencijoje“ dalyvavo 17 autorių, tuo tarpu įprastinio „Estampo“ dalyvių skaičius dažnai perkopia 40. Tuomet didžioji atsakomybė užgula ekspozicijos formuotojus, siekiančius kūrinių tirštumoje pagal galimybes sudėlioti reikiamus akcentus.
Apžvalginis-suneštinis „Estampo“ parodų principas eliminuoja sveiką konkurenciją, kuri, kaip ir įvairiais kitais gyvenimo atvejais, galėtų padėti išlaikyti „tinkamą formą“. Kitaip menininkas rizikuoja tapti labai nuspėjamas, o ekspozicija – sunkia kebekne žiūrovui. Jis parodoje priverstas kapstytis, kaip išmano: be konteksto, koncepcijos, paliktas vienas tarp daugybės pirmą kartą matomų pavardžių, stilių, prasmių, idėjų ir filosofijų maišalynės, puikiai suvokdamas, jog, nežinodamas nei autoriaus amžiaus, nei jo kūrybos konteksto, rizikuoja ironiją supainioti su naivumu, eksperimentą su štampais […].[3]
Akivaizdžiai vyraujančia „Estampo“ parodos tendencija įvardinčiau tvirtas tradicinės grafikos pozicijas, kai pagrindine medija išlieka popieriaus lakštas, oforto presas, rečiau – litografijos, šilkografijos ar medžio raižinio spaudimo mašina. Tiesa, paroda jau savo pavadinimu tarsi teigia neprovokuojanti naujoviškumo (bent jau formos lygmeniu[4]), tačiau tai netrukdo skleistis naujoviškumui, kuris neturi nieko bendra su pasirinkta raiškos priemone. Naujoviškumui, kuris priverstų žiūrovą, nepaisant kūrinio formos, mėgautis aiškiai artikuliuojama menininko siunčiama žinia. Naujoviškumo, kuris suvokėjo galvoje aplenktų ilgų kūrybos valandų ir ypatingo kruopštumo pareikalavusį galynėjimąsi su dažais, rūgštimis, cinku, sunkiais akmenimis ir galingais presais; kuris neabejotina įtaiga parodytų unikalų vieno ar kito menininko pasaulio matymą. Ir nors žvelgiant į „Estampo“ parodas, anot Jurgitos Ludavičienės, „pojūtis, kad menininkai atkakliai dirba, tobulindami technikas ir ieškodami adekvačios bei originalios savo vidinio pasaulio išraiškos, nepalieka“[5], tik nedaugelis jų pasižymi labai įtaigia ir išskirtinai originalia artikuliacija. Tokie autoriai dažniausiai tampa kasmetinės parodos laureatais.
Tradicinės grafikos technikos yra vienas kertinių „Estampo“ ramsčių ir privalumų, ypač vertinant šias parodas didžiųjų tarptautinių grafikos meno renginių kontekste (Lietuvos mastu vykstančiose parodose tradiciniai grafikos kūrimo metodai taip pat dominuoja). Kita vertus, 14-ojoje Talino grafikos trienalėje (2007) aukščiausius apdovanojimus skynė skaitmeninės spaudos darbai, o didysis prizas už begarsę videoprojekciją pavadinimu „Projektas memorialui“ atiteko kolumbiečiui Óscarui Muñozui. Nepaisant to, kad pasauliniame kontekste tvirtas pozicijas vis dar išlaiko ilgametes tradicijas puoselėjančios prestižinės grafikos bienalės, trienalės, kvadrienalės, skirtos įvairioms grafikos technikoms, mažajai grafikai, ekslibrisui etc., pastaruoju metu pagausėjo kompiuterines technologijas propaguojančių tarptautinių renginių, meno parodų ir simpoziumų (pavyzdžiui, skaitmeninės grafikos parodos „ArCade“[6] ar „Skaitmeninė dailė“[7], vykstančios Didžiojoje Britanijoje, Tarptautinė grafinio dizaino bienalė[8], rengiama Čekijoje, ir pan.).
Paradoksalu, kad vieni ištikimiausių „Estampe“ vyraujančio technologinio tradicionalizmo šalininkų yra jaunieji menininkai. Dažniausiai jie parodai pateikia sausos adatos, oforto ar linoraižinio technika spaustus darbus. Žinoma, tradicinių technikų meistrystės kategorijoje visuomet stebina Tatjanos Diščenko rezervažo ir akvatintos darbai, Birutės Stančikaitės litografijos, Laisvydės Šalčiūtės medžio raižiniai, Egidijaus Rudinsko, Birutės Zokaitytės ar Eglės Kuckaitės ofortai, Irmos Balakauskaitės autorinės technikos atspaudai.
Kol kas „Estampe“ dalyvaujantys menininkai retai imasi išskirtinių, radikalių ar formos požiūriu itin netikėtų užmojų – nėra garso, vaizdo eksperimentų, kurie, regis, galėtų suteikti grafikai naujų impulsų. Kita vertus, čia pasitaiko ir tradicinio atspaudo variacijų. Savaime tai nelemia meninės kokybės, tačiau iliustruoja tam tikrus poslinkius, įvairesnės išraiškos paieškas. Parodoje pasitaiko netradicinių formatų, technikų darbų, kurie išoriškai jau nebėra tikroji grafika. Tarp sėkmingesnių tokio pobūdžio eksperimentų verta paminėti Kristinos Norvilaitės objektą „Atsargos žiemai“, 2007-aisiais rodytą parodoje „Estampas ‘06“.
Kasmetinės „Estampo“ parodos pritraukia tiek debiutuojančius, savo jėgas galerijos reprezentuojamoje erdvėje išmėginti norinčius studentus, tiek vyresniosios ir vidurinės kartos menininkus. Galbūt kai kurie itin nesidžiaugia tokia kaimynyste, tačiau demokratiškojo „Estampo“ durys (bent iki šiol) buvo atviros visiems. Galimybė pasirodyti jauniems, studijas Vilniaus dailės akademijoje dar tęsiantiems grafikos studentams ar ką tik jas baigusiems menininkams yra vienas neginčijamų parodos pliusų. Ypač turint galvoje jau aptartą ekspozicijos komplektavimo pobūdį. Priešingu atveju, t. y. veikiant griežtesniems meno kūrinių atrankos svertams, dar besiformuojantys kūrėjai paprasčiausiai būtų nustumti į užribį. Lygiomis teisėmis eksponuodami savo darbus greta vyresniųjų kolegų, jie ryškesniu ar blankesniu pasirodymu bent trims savaitėms (būtent tiek trunka „Estampo“ paroda) įsilieja į „didžiąją grafikos šeimą“. Negana to, kai kurie tai daro itin sėkmingai: 2008-aisiais I laipsnio diplomas už linoraižinį „Mada“ įteiktas ką tik magistrantūros studijas pabaigusiam Tadui Gindrėnui, o 2009-aisiais už sausos adatos darbus „Senos pakrantė“, „Masių nesusikalbėjimas“, „Mechanizmo Nr.1 veikimo principas”, „D‘Orsay muziejaus salė“ – Rūtai Spelskytei. Per pastaruosius ketverius metus „Estampo“ parodose debiutavę jaunieji grafikai, demonstruodami savo ištikimybę estampui, šiandien sėkmingai rengia personalines parodas, dalyvauja įvairiose bendrose ekspozicijose, o meninių sprendimų lygmenyje menkai arba visai nenusileidžia pripažintiems grafikos meistrams.
Šiandien „Estampas“ juda inercijos smarkiai įsuktu ratu. Menininkų dalyvavimas šiame projekte motyvuojamas veikiau siekiu tiesiog save pristatyti grafikos žemėlapyje nei, tarkim, tikslu gvildenti konkrečias temas, vedančias įdomaus skirtingų meninių kalbų bendradarbiavimo link. Tokio bendradrabiavimo, kuris būtų mielas ne tik pažiūrėti, bet ir pamąstyti. Tai galėtų tapti nauju kūrybiniu postūmiu kūrėjams ir neabejotinai maloniu netikėtumu žiūrovams. Juolab kad turime daug talentingų ir įdomiai dirbančių menininkų.
[1] Be abejonės, yra ir puikių grafiko-kuratoriaus veiklos pavyzdžių: Kęstučio Grigaliūno 2005-ųjų „Užmirštos klišės Nr.1“, 2007-ųjų „Vilniaus albumas. Sąsiuvinis Nr.1“, 2001-ųjų Eglės Kuckaitės „Grindys, sienos, lubos“ ir kt.
[2] Iš autorės pokalbio su Laisvyde Šalčiūte, 2009 m. rugsėjo 6 d.
[3] Aistė Paulina Virbickaitė. „Šešios galerijų dienos: suneštinės vaišės“, http://www.bernardinai.lt/
[4] Estampas (pranc. estampe, it. stampa – atspaudas) – lakštinės grafikos kūrinys, kur svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, juodų ir baltų dėmių deriniai, štrichas. Piešinys išraižomas medinėse, metalinėse klišėse, piešiamas akmeninėse plokštėse, iš kurių po to spausdinami lakštai.
[5] Jurgita Ludavičienė. „Estampo variacijos“. Literatūra ir menas, 2007 01 19, Nr. 3126
[6] Tarptautinė elektroninės grafikos paroda (Open International Exhibition of Electronic Prints, University of Brighton, United Kingdom)
[7] The Digital Print Award, London, United Kingdom
[8] International Biennale of Graphic Design Brno, Czech Republic
Žurnalas “DAILĖ” 2009/2
Rašyti komentarą.