Vienis. Romas Orantas ir jo kūryba

Galerijoje „Kairė–Dešinė“ vyksta Romo Oranto paroda „Iliustracijos ’99/’09“ (2009 10 13–2009 10 31). Gera paroda. Unikalūs darbai. Nei parodose, nei kataloguose – niekur pasaulyje tokių nemačiau. Ne tik piešiniai, bet ir Romo Oranto maketuotos knygos kitokios, išsiskiriančios. Originalus, tik jam būdingas, rinkto teksto išdėstymas knygų lapuose. Originalumas nesavitikslis, nerėksmingas, nematomas, tik jaučiamas. Unikalumas yra vienas pagrindinių talento bruožų, pasak, rodos, I. Kanto. Autentiškas kūrinių išskirtinumas pakelia poetą, muziką, dailininką į menininko lygmenį. Mėgstu knaisiotis reiškiniuose, kurie vyksta aplink mane, ypač tuose, kurie yra man reikšmingi. Kai matau paveikslą, kuris stipriai mane veikia, norisi žinoti, kodėl taip yra. Pritariu nuomonei, kad kūrinys yra netiesmukas autoriaus autoportetas. Tas pats žmogus tik kita forma. Norisi paveikslą, taip pat ir jo autorių pasiguldyti ant operacinio stalo, skrosti, mėsinėti, pamatyti, kas gi yra viduje. Tada aiškiau, ar menas tikras. Melo ir meninės tiesos klausimas. Vis svarstau, ar kūriniai panašūs į juos sukūrusį žmogų, ar ne. Ar jie – iš vidaus, ar iš išorės. Lengviau įvertinti, ar bent jau susidaryti nuomonę apie dailininko darbus, kai pats dailininkas yra pažįstamas. Romą Orantą pažįstu seniai. Harmoninga asmenybė. Net pavardė jam tinka – Orantas. Jis pats panašus į ortodoksų ikoną. Šalia jo darbų gera ir ramu, šalia jo taip pat gera ir ramu. Jo darbai ir jis pats skleidžia ramybę. Užeinu į Rašytojų sąjungos leidyklą, kur Romas dirba, ir nesinori išeiti. Taip jauku man būdavo pas mano močiutę, mamos mamą. Ir šalia jo bendradarbių –­ Dalios ir Eugenijos taip pat gera. Savi žmonės. Atrodo, savi buvo jau tada, kai jų nepažinojau. Atrodo, Dievulis suburia panašius žmones jiems skirtame gyvenime. Kaip bažnyčioje.

Su Romu, galima sakyti, esame bendražygiai. Kadaise petys į petį gyvenome labai labai spalvotą, pilnakraujį gyvenimą. Gal dešimtį metų. Šuoliai iš rojaus į pragarą, be jokių tarpinių būsenų. Vakare – rojus, rytą – pragaras. Rojus, kurio dažniausiai neprisimindavome, trukdavo kelias valandas, o pragaras – kelias dienas. Tokios proporcijos. Tokia Dievo teisybė. Priešybių kova, tarp kurių vyksta gyvenimas. Priimta manyti, kad gyvenome neteisingai, patys kentėjome ir artimuosius kankinome, kad pražiopsojome geriausius gyvenimo metus. O gal taip reikėjo? Gal atsirado kitokio gyvenimo ilgesys? Gal, Parmenido žodžiais tariant, neigiamybės tapo teigiamybėmis? Gal toks gyvenimas suteikė Romui stiprios kūrybinės energijos? Jei kiekvienas reiškinys turi priežastį, tai Romo paveikslų priežastis yra jo praeitis. Nesaldinto gyvenimo valgymas dideliais kąsniais su visomis žarnomis. Tik taip ragavus gyvenimą, galima įvertinti vienatvę, ramybę, buvimą savyje, savo sukurtame pasaulyje. Pastebėjau keistą reiškinį. Menininkai, kurie atrodo sotūs ir laimingi ir turbūt tokie yra, kurie net nežino žodžių pachmielas, atchadniakas, dežurkė, išsilaižymas, kurie niekada nėra buvę pragare, savo kūriniuose nežinia kodėl vaizduoja pragariškas pasaulio kančias. Netikri niekada neišgyventi dalykai. Niekuomet nepatirtų kančių vaizdavimas dažniausiai primena trečiarūšius siaubo filmus. Manau, kūryba yra bandymas pabėgti iš savo vidinio pragaro į sau susikurtą rojų. Reikia pabūti pragare. Reikia patirti tikras kančias ir tikrus džiaugsmus, pajusti savyje skausmingą žmonijos patirtį, lyg būtum gyvenęs visų žmonių gyvenimus, kad kūriniai būtų visų laikų, ne šiuolaikiški, bet belaikiai. Savo esme, ne paviršiumi, o tuo, kas giliau, Romo paveikslai yra tarsi seniausių kultūrų menininko kūriniai, kai menas buvo siejamas su grožiu ir meile. Jie skleidžia tylą ir mėnulio šviesą. Ilgėjimąsi to, ko niekada nebuvo. Petrarkos meilę Laurai. Linki ramybės. Daug juose atviro grožio, lyrikos, liūdno sentimentalumo. Mūsų provincijoje vertinama tik bjaurumo estetika. Tokia mada. Romas Orantas kuria tai, ką jis nori, bet ne tai, ko mada pageidauja. Savo meno valdovas. Kūrybinė laisvė. Meninė drąsa.

Tokios mintys, kai bandau įsijausti į Romo darbus, tarsi pats būčiau juos kūręs. Romo darbai tiesiog sukelia tokias mintis. Sukelia intelekto ir emocines reakcijas. Svarbu išgyvenimo kokybė, bet ne išgyvenimo priežastis. Tiesa ar įsivaizdavimas ji būtų. Nieko tikro nežinau. Samprotauju tik. Tokie man yra Romas ir jo kūriniai. Ir mano rašinėlis turėtų būti panašus į juos, jeigu yra tiesos tame, ką parašiau.

Mikalojus Povilas Vilutis

Literatūra ir menas

Publikuota 2009-10-28 17:45 | 2009, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Linas Blažiūnas. Spygliaraštis

2019 09 10–10 05

Toma Šlimaitė. Nežemiški vaikai

2019 09 10–10 05

Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai