Trys grafikos mėnesiai
Vilniaus grafikos meno centre 2008 m. būta ne tik daugybės parodų; VGCM šiemet švenčia veiklos 50-metį. Pirmosios eksperimentinės grafikos studijos – dirbtuvės įkurtos dar 1958 m. Vilniuje, V. Grybo g. 32.
Šiandien centre veikia grafikos spaustuvė, kur profesionalūs menininkai gali kurti tradicinėmis grafikos technikomis, čia sukauptas nemažas grafikos kūrinių fondas. Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–Dešinė“ vykdo meno sklaidos misiją. Joje organizuojamos įvairios parodos – vietiniai ir tarptautiniai meno projektai, pristatoma užsienio menininkų kūryba, rengiami meistriškumo seminarai, leidžiami parodų katalogai.
Per trejetą rudens ir žiemos parodinio sezono mėnesių galerija pristatė 8 grafikos parodas, surengė vieną meistriškumo seminarą. Kiekybės ir kokybės santykis visuomet neaiškus, bet pamatyti net ir ne geriausias ekspozicijas naudinga – tik taip galime išskirti įsimintinus reiškinius, vertinti.
2008 m. rugsėjį „Kairė–Dešinė“ pakvietė į parodą „Vokietijos vaizdai – 8 fotografijos požiūriai“. Ši paroda – tarptautinio meninės fotografijos festivalio „In Focus“ dalis (surengta kartu su Goethe’s institutu Vilniuje). Joje išvydome su vokiečių fotografijos agentūra „Ostkreuz“ bendradarbiaujančių menininkų kūrinius. Visi fotografai skirtingi, tačiau projekte juos vienijo bendra Tėvynės temos interpretacija. Žinant „Ostkreuz“ prioritetus „nepasaldintai“ gyvenimo realybei, vizualinei kultūros, istorijos ir dabarties dokumentacijai, nenuostabu, kad fotografijose užfiksuoti kasdieniai, dažnai – banalūs, bet iškalbingi vaizdai.
Įvairiais požiūriais nustebino, bet gilaus įspūdžio nepaliko personalinė Ray’aus Bartkaus paroda „Atspaudai“. Nors parodos koncepcija – originali, patraukli. Pasak menininko, „atspaudas, kaip būties dokumentas: prisilietimo žymė, pėdsakas, praėjusio tarpsnio fiksažas“. R. Bartkus teigia nebekuriąs formalių kompozicijų, nebeieškąs įtaigių spalvinių derinių, deklaruoja atsisakantis meistrystės. Ant popieriaus spausdina jį supančius daiktus ir žmones, tikėdamasis, kad personažai patys „kuždės savas istorijas ir idėjas, panašiai kaip priešistorinės žuvies įspaudas kalkakmenyje, kruvinas tvarstis ar pasienio kirtimo antspaudai pase“.
Kaip atrodė šių idėjų įkūnijimas? Vienoje galerijos salėje pristatyta videoinstaliacija: langai uždengti popierinėmis servetėlėmis, į kurias žmonės buvo nusivalę veidus – vadinamieji make–up atspaudai. Demonstruotas ir lengvai nuspėjamo turinio filmas – jame skirtingi žmonės, filmuojami stambiu planu, popierinėmis servetėlėmis valosi veidus. Kitoje salėje eksponuoti monetų, antkapių, batų, etc. pėdsakai – atspaudai. Panašių idėjų įgyvendinimo pavyzdžių toli ieškoti nereikia – čia galime prisiminti kad ir Jūratės Rekevičiūtės drabužių bei daiktų second hands atspaudus. Posakis, kad idėjos sklando ore, yra gyvas ir nesąmoningai mus visus veikia. Tačiau menas, paveikus kūrinys turi pulsuoti, judėti, keisti visuomenę ir patį menininką.
Akvilės Anglickaitės fotografijų paroda „Serija“ nudžiugino subtilia ir estetiška ekspozicija. Menininkės darbai – apie tuštumą, fotografijose užfiksuoti „išnaikinti“ graffiti, primenantys abstrakčią tapybą, kuri kažkada nutrynė realistinį vaizdą. Tai nuoroda ir į „serijinę“ muziką (kuri panaikino realistiškumą muzikoje, komponavimo principams pasirinkusi tam tikrus garsus, sudėliotus matematiškai tiksliai). Kompozitorius Vytautas V. Jurgutis specialiai šioms fotografijoms sukūrė muzikinę to paties pavadinimo kompoziciją, kuri harmoningai įsiliejo į bendrą ekspozicijos visumą. Pasak A. Anglickaitės, šioje parodoje ji atstovauja ne tik sau, bet ir savo kartai, kuriai staiga parūpo erdvė, kurioje ji gyvena ir veikia; kartai, net ir „laisvame“ kasdieniame gyvenime aštriai jaučiančiai anoniminių mechanizmų, ją atkakliai įkalinančių, įrėminančių ir „normalizuojančių“, veikimą. Todėl autorė tarsi išsaugo anonimiškumą, jos santykis su atvaizdo objektu nėra tiksliai apibrėžiamas – tai vienu metu ir „beaistris“, atsietas fiksavimas, ir gana aštri (tačiau paradoksaliai neagresyvi) socialinė kritika.
Vilniaus grafikos meno centras yra atviras ne tik eksperimentiniams Lietuvos dailininkų ieškojimams, bet ir čia atvykstantiems keliaujantiems menininkams, kaip kad kanadietei Vidai Simon. Ji užsuko mėnesiui padirbėti VGMC dirbtuvėse, o prieš išvykdama surengė trumpai veikusią parodą „The Coat“, kurioje pristatė pirminę savo projekto holokausto tema stadiją, supažindino su kūrybos proceso pradžia.
Nijolės Vilutienės personalinėje parodoje „Siena“ buvo eksponuojami estampai, atlikti sausos adatos technika bei darbai, kuriuose jungiama skaitmeninė grafika ir tradicinis piešinys. Siena šiuose darbuose – skirianti, palaikanti, atremianti; tai galbūt ir siena tarp žmonių, lyčių, amžiaus… Menininkė nuolat ieškojo tinkamiausio sprendimo, iki pat parodos pabaigos neapsisprendė dėl galutinio ekspozicijos vaizdo; gaila, tačiau dėl to ji tapo kiek „perkrauta“, tai trukdė suvokti koncepciją, atidžiau apžiūrėti darbus. N. Vilutienė – savita, talentinga abstrakcionistė, tad net iš kelių menininkės darbų buvo galima sudaryti gerą ekspoziciją.
Ypatingas pasigėrėjimas estetiškais kūriniais apėmė japonės menininkės, daug metų gyvenančios Niujorke, Jasujo Tanaka estampų parodoje „Nuo rakto iki rakto“. Tokį įspūdį sukūrė japoniško popieriaus švelnumas ir subtilumas, visomis prasmėmis gera ekspozicija bei menininkės meistriškumo paslaptys. Savo viešnagės Lietuvoje metu J. Tanaka perskaitė pranešimą „Pasaulis knygose“, kuriame apžvelgė visą knygos atsiradimo istoriją, demonstravo skaidres bei originalius knygų rišimo būdus, įvairiomis technologijomis gaminamo popieriaus bei puošybos pavyzdžius, surengė meistriškumo seminarą, kurio metu keletą knygrišystės tipų pristatė menininkams, meno specialybių studentams, besigilinantiems į knygos meno paslaptis.
Šiuolaikinė Ukrainos grafika parodoje „Menas prieš taisykles“ – savotiškas protestas prieš sistemą, sienas bei pasienius. Pasak projekto koordinatorių VGMC ir „Yagallery“ (Kijevas), keturi Ukrainos grafikai Lietuvos auditorijai prisistatė neįprastai – parodą atsivežė kuprinėse, taip mėgindami išvengti nemalonių, varginančių meno transportavimo aplinkybių. Todėl ir kilo idėja kalbėti apie „lengvai transportuojamą“ meną. Pavlo Makovo kūrinys „1000 nepriklausomybės metų“ lengvai telpa į A 4 formato aplanką, tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Mykolos Matsenko darbų serija „Laukų dovanos“ puikuojasi ant mokyklinio sąsiuvinio lapų. Specialiai šiam projektui sukurta Vlados Ralko ir Staso Volyazlovskio grafika. Pastarasis parodoje pristato ant minkšto lenkiško tualetinio popieriaus nupieštus vaizdinius. Eskizai ant išplėštų mokyklinio sąsiuvinio lapų, grafika ant tualetinio popieriaus ne tik nestebina ir nešokiruoja, bet ir pagrindžia parodos koncepciją. Parodoje išskirčiau P. Makovo kūrinius, kurie ir tokiomis aplinkybėmis išsaugojo tradicinės grafikos pagrindą. Pavasarį galerijoje „Kairė–Dešinė“ numatyta menininko personalinė paroda.
2008 m. pabaigos parodų „desertas“ – Eglės Kuckaitės personalinė ekspozicija „Pranciška“. E. Kuckaitė – viena originaliausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų, turinti atpažįstamą braižą. Įdomu stebėti menininkės išraiškos (formato, technikos) pasikeitimus. Tačiau jos kūriniuose, kaip ir anksčiau, nemažai autorefleksijos, atviro jausmo, komponuojant atsiranda vietos ir trumpučiams tekstams, ir žiūrovo mintims… Akiplėšišku atvirumu menininkė tarsi įtraukia žiūrovą į savo kūrybą.
Pažįstamas, iš kūrinio į kūrinį keliaujantis E. Kuckaitės motyvas – moteris, susisukusi plaukus į du kuodelius. Interpretuodama išgyvenimus, autorė atskleidžia kiekvienai moteriai būdingas būsenas bei nuotaikas; sulig kiekviena jos paroda pagauni save vėl ieškant herojės – liesos mergytės su dviem kuodeliais ant galvos, ir nejučia pradedi galvoti – koks bus jos likimas? Plaukų kuodelį aptinkame beveik kiekviename darbe; jo reikšmė – simbolinė. Jis virsta debesimi, iš kurio kyšo Dievo pirštas, kitur kuodeliai nuplėšiami nuo mergaitės galvos. Kuodelis tampa ir vyrų bei vyriškos lyties kūdikio atributu. Kas tai – tapatybės ištrynimas, ambivalentiškumas? XIV tarptautinėje Talino grafikos trienalėje pristatyta E. Kuckaitės personalinė paroda „Jausmai, pavargę nuo galvojimo. Derama įtampa vaiko supratimo atžvilgiu“. Didžiąją dalį trienalėje rodytų darbų buvo galima išvysti ir „Pranciškoje“.
Mintimis perbėgus trijų pastarųjų galerijos veiklos mėnesių renginius, jie atrodo įdomūs, atveriantys kaskart ką nors nauja. Telieka ir kitąmet tikėtis novatoriškų galerijos „Kairė–Dešinė“ projektų, pažinčių su menininkais ir jų kūryba.
Julija Petkevičienė
Rašyti komentarą.