Suspausta realybė

Povilo Ričardo Vaitiekūno piešiniai Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Rita Mikučionytė

Mane piešinys žavi tuo, kaip koncentruota forma įmanoma perteikti savo požiūrį į tikrovę. Tiek laisvas vienu gestu išsakytas pasakojimas, tiek smulkiais štrichais modeliuota istorija dažnai patraukia dėmesį kaip nepakartojamos akimirkos, minties išraiška, siekianti tiesioginio sąlyčio su asmeniniais išgyvenimais.

Povilo Ričardo Vaitiekūno „Piešiniai“ tęsia galerijos „Kairė–dešinė“ rengiamą parodų ciklą, kuris išsamiau pristato šią mažiau eksponuojamą garsių lietuvių menininkų kūrybos sritį. Žinomo tapytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Povilo Ričardo Vaitiekūno kūriniai visada išsiskyrė ne tik jautria tonų pagava, bet ir ypatingu gebėjimu per taupią raišką sukurti kritinį egzistencinį krūvį, kurio gijų galime ieškoti Vincento Van Gogho, Emilio Nolde’s ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje, simbolių specifikoje.

Antano Gudaičio išugdyta tikrovės formų esmės pagava čia įgyja rafinuoto kriticizmo ir sarkastiško graudulio. Neatsitiktinai galvoje randasi paralelių su nepamirštama, 2011 m. galerijoje „Kairė–dešinė“ rodyta Edmundo Saladžiaus piešinių ekspozicija, tad peršasi mintis ieškoti Kauno dailės fenomeno, sietino su Antano Samuolio, Antano Martinaičio, Rimvido Jankausko-Kampo ir Arūno Vaitkūno kūrybos tragizmu.

Parodos žiūrėjimą lydi autoriaus svarbos svoris – Vaitiekūno kūryba ir pedagoginė veikla iki šiol palieka neišdildomą įspaudą mūsų dailės istorijoje. Jo piešiniai ir paveikslai, išsakytos mintys ir pastabos įsismelkusios į atmintį kaip svarbios gyvenimo pamokos, kupinos gėlos ir skaudulio su giliai užslėpta atjauta žmogaus kančiai. Maestro žvilgsnis negailestingai preparuoja tave kiaurai – niekaip nepasislėpsi net jo pro šnerves pučiamų cigaretės dūmų ūkuose. Taip ir Vaitiekūno kūriniai negailestingai skrodžia tikrovę ir giliai įsminga širdyje, kaskart didingai išplakančioje paprastumą.

Trijose galerijos salėse konceptualiai išdėstytos per pastaruosius kelerius metus sukurtų piešinių kolekcijos, simboliškai pavadintos „Juodoji“, „Atsiranda spalva“ ir „Lengva“, nurodo tam tikrą kūrinių žiūrėjimo kryptį. Nuo sunkių, juodo tušo „žemiškų“ piešinių per gyvenimiškų spalvų paletę kylame link šviesaus, „dangiško“ skaidrumo punktyro. Arba atvirkščiai – iš būties „lengvumo“ aukštumų leidžiamės per apmąstymų „vaivorykštę“ link klampių išgyvenimų „dirvonų“.

Ekspozicijų salėse lankytojo žiūrėjimą papildo ir autoriaus intencijas apnuogina Vaitiekūno rašyti, po kūriniais pateikiami teksto intarpai. Pradėsime nuo galerijos kairėje esančios „Juodosios“ dalies, kur tušu tarsi suliejami autoportretai ir peizažai: „Tik nevalingoj ašaroj / akies kamputy / portretas mano / pasipuošia peizažu.“ Gesto tapybos „hieroglifai“ dirgliai perveria lakšto báltumas, kiek sulėtindami nervingą tempą tik cikle „Mardasavo laidotuvės“. Mirties ir gyvenimo santakoje nebelieka laiko matmens, vien nepajudinami lauko horizontų ir stulpo, gal medžio vertikalių rėmai.

Dešinėje salėje eksponuojama parodos dalis „Atsiranda spalva“, tad atviras juodo tušo grėsmes keičia suraizgytų ryškiaspalvių pastelės linijų įtampa. Psichodeliniai vaizdiniai, gretinami su skausminga tikrove, atveria autoriaus apčiuoptą žemiškos kančios geluonį. „Prieš 140 metų Polis Sezanas nutapė / pakaruoklio namą. / Po saule viskas keičiasi – / Po saule niekas nesikeičia.“ Giltinės kvėpavimas, mirties ir netekties nuojautos, laikinumo amžinumas – tai vis migruojantys pulsarai tarp Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinių ir paveikslų. Tai tie patys – „Viešnios“, „Mirusį neša“ ir „Vanitas“ – sunkiasvoriai motyvai, kuriuos aptinkame autoriaus tapyboje.

Trečiame aukšte įsikūrusios „Salės plius“ ekspozicija vadinasi apgaulingai – „Lengva“. Ilgesingi vėlyvo pavasario peizažai, kadugių ciklas, scenos iš Mardasavo gyvenimo („Seną liepą nupjovė… / Saulius ritina saulę, / Ona neša malkas…“) tarsi sujungia antrame aukšte rodomų kūrinių sukeltas emocijas. Vienatvės pojūtį dar labiau pabrėžia senesni Povilo Ričardo Vaitiekūno piešiniai („Autoportretas“, 1985, „Motina“, 1982) ir jo brolio akvarelė. „Kaune, Veršvuose 2013 metų sausį / pamirė visi – Motina, brolis. / Šuo Sargis prieš pat brolio mirtį dingo be / žinios.“

Maestro reiklumas sau ir kitiems kelia pagarbą. Per parodos atidarymą jo prisipažinimas apie šūsnimis, kaip gera pakura, pelenais virstančius „ne tuos“ piešinius pakurstė vaizduotę. Gal mūsų nepažinto piešinio pelenai – ne tik reali auka Menui, bet ir neapčiuopiamas amžinybės reliktas?

Publikuota 2014-02-21 18:36 | 2014, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Jurga Šarapova. „Barelina“

2017 06 30 – 07 22

Šiandien pristatome

Talino grafikos trienalė. Nugalėtojai

2016 11 29 – 2017 01 28

© 2011 vgmc | kontaktai