Stebėjimo taktikos

Lino Blažiūno paroda „Paukščio akimis“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje

Kristina Kleponytė-Šemeškienė

Lino Blažiūno kūrybai, kaip ir daugelis, tapau neabejinga vos pamačiusi jo darbus 2011 m. Vilniaus grafikos meno centro (VGMC) organizuotoje parodoje „Estampas ’10“, kurioje jaunasis autorius buvo apdovanotas diplomu už sėkmingą metų debiutą. Puikiai prisimenu tą kartą grafikos meno žinovų ir pačių menininkų reikšmingus atodūsius palinkus prie Lino darbo „Miško hipnozė“ (2010), kai paaiškėjo, kad kūrinys sukurtas pasitelkus ne išmaniąsias technologijas, o sausos adatos techniką. Čia tikriausiai reikėtų stabtelėti ir paminėti, kad pastaraisiais metais VDA grafikos katedra išleido būrį grynosios (t.y. estampinės) grafikos entuziastų, kurie jaudina žiūrovus ne tik įdomiomis ir nuosekliai vystomomis temomis, tačiau kartu žavi ir kvapą gniaužiančiu meistriškumu. Amžiniems grafikos skeptikams užbėgdami už akių, jaunieji intensyviai kuria ir sėkmingai dalyvauja meno projektuose tiek Lietuvoje, tiek svetur, jų darbus noriai įsigyja meno kolekcininkai bei muziejai.

Prieš aptariant Lino Blažiūno parodą „Paukščio akimis“, norisi paminėti, kad tai jau šeštoji jauno menininko personalinė paroda. Ir šiuo konkrečiu atveju kiekybė nenustelbia kokybės. Keblu kalbėti apie vieną konkrečią ekspoziciją, kai visa Lino kūryba tarpusavyje yra glaudžiai susijusi. Mano galva, tai vienas retų atvejų, kai matai ir jauti, jog menininkas ne tik kuria, bet stačiai gyvena savo kuriama tema. Pavieniai medžiai ir miško peizažai, paukščiai, žvėrys ir pan. – tiesioginė gamtos tematika tarytum sukibusi ir tapusi autoriaus savastimi. Juk ir Lino vardas kaip lietuvių mylimo augalo, o jo paties delikati natūra organiškai atliepia subtilią kūrybinę naturos liniją, kurią nesiblaškydamas jis nuosekliai plėtoja.

Linas Blažiūnas nuolat ieško įvairių meninės raiškos būdų – tai vienas pagrindinių argumentų, užtvirtinančių jo, kaip įdomaus, nuolat stebinančio ir novatoriško kūrėjo statusą. Menininkas pasitelkia technines darbo atlikimo priemones bei jų savybes, jas transformuodamas į kūrinio turinį ir jo prasmę. Šį teiginį puikiai iliustruoja tušinuku ant drobės atliktas peizažų ciklas „Šviesos prisilietimai“ (magistro darbas, 2012) ir „Penkeri metai šviesoje“ (2009, 2013). Hiperrealistiniuose peizažuose vaizduojama miško properšose sniegą tirpdanti vaiski saulė, kitaip – šviesa, tikrovėje tiesiogiai naikina fizinį kūrinio paviršių, t. y. vaizdinėje kūrinio plotmėje vykstantis (sniego) nykimas tiesiogiai perkeliamas ir įprasminamas fizine išraiška – tušinukas ant drobės laikui bėgant pradeda keisti savo savybes, ima blukti, nes jį naikina tiesioginė dienos šviesa. Paradoksalu, tačiau nuostabu stebėti fizinį ir metafizinį kūrinio peizažo dūlėjimą. Juk kiekvienas menininko tušinuku nubrėžtas štrichas pradeda nykti kaip ir bet koks gamtoje išaugęs augalas – sulig suvešėjimu jis pradeda eiti nykimo link. Ir kituose Lino kūriniuose būdingos efemeriškumo, laikinumo nuojautos, kurios tiesiogiai atliepia vystomai temai. Ne išimtis ir ši Blažiūno kūrybos paroda VGMC galerijoje, kurioje žaidžiama šešėliais.
Tušinuku atliktų kūrinių serija buvo susijusi su šviesa, tiesioginiu jos poveikiu, o paroda „Paukščio akimis“ kalba mistinės prieblandos ir šešėlių kalba. Linui itin svarbi fizinė parodos struktūra, kuri papildytų plokštumoje užfiksuotų vaizdinių būsenas ir taptų lygiaverčiu kūrinio turinio dėmeniu. Jis instaliacijų estetas, parodinėje erdvėje kuriantis teatrališkas mizanscenas. Pavyzdžiui, 2013 m. VGMC galerijoje rodytoje „Balto drugelio“ ekspozicijoje buvo instaliacija, sudaryta iš organinio stiklo lakštų, kuriuose ištapyti žvėrių ir paukščių siluetai. Šiųmetėje ekspozicijoje tęsiama organinio stiklo ir tapytų bei raižytų gamtinių įvaizdžių simbiozė.

Derėtų pasakyti, kad daugelio jaunųjų menininkų kūryboje pastaruoju metu vyksta masinis sužvėrėjimas, t. y. kūryboje itin populiarūs tapo miško gyvūnijos įvaizdžiai. Vieniems natūraliai sekasi atsisukti į gamtą, kitiems tai daugiau žaismas ir manipuliacijos madingais artefaktais bei įvaizdžiais, kurie šokinėja nuo baltų parodinių erdvių sienų ant aukštosios mados podiumo ir atvirkščiai. Šiame kontekste natūrinė Lino kūryba nuosaikiai auga savo eiga, be jokios ironijos, šaržo – natūraliai ir nuoširdžiai.

Vienoje iš VGMC galerijos salių buvo eksponuojama instaliacija „Mėnesiena pelėdų akyse“, kuri praėjusių metų pabaigoje buvo specialiai sukurta IX Kauno bienalei „Unitekstas“. Ekspozicija susideda iš dviejų dalių: tapytų ir raižytų pelėdų bei vieno didelio švytinčio mėnulio – pilnaties. Vienos pelėdos tik tapytos hiperrealistiškai, o kitos yra savotiški jų atspindžiai – pelėdų siluetai, kurie tarytum tampa stebėtojo langais į tolį – nakties peizažus: jūrą ir kalnus, arba virsta savo pačių šešėliais. Akys žybsi jau nebe raiškiomis rainelėmis, o tolumoje pakibusia mėnesiena, kuri čia pat, instaliacijos užnugary – milžiniška, makabriška pilnatis, verčianti aiktelėti dažną galerijos lankytoją. Tikrai nedaugeliui ši mėnulio fazė kelia romantines nuotaikas, atvirkščiai, pastarosiomis dienomis tai greičiau atitinkamos diagnozės sinonimas. Bet čia tik asmeninė ciniška pastaba, nesieju jos su scenografiška Lino instaliacija, kurioje plokščias ir bedvasis organinis stiklas tampa magiškais vartais į mistinį pasaulį, o čia šniokščia bangos su sausos adatos sušiauštomis keteromis ir aksominiu mėnuliu. Ekspozicijoje veikia įvairios stebėjimo taktikos, instaliacija komunikuoja pati su savimi: ratu, vienas priešais kitą, iškabinti ekspozicijos segmentai stebi ir veikia vieni kitus bei jų rate atsidūrusius žiūrovus, kurie patenka į glaudų, paveikų pilnaties ir pelėdų bei jų atspindžių įtakų ratą. Mano nuomone, instaliacijos perkonfigūravimas Vilniaus grafikos meno centre labiau pasiteisino nei „Uniteksto“ ekspozicijoje, kurioje jis sudarė daug klausimų keliančią altorinę kompoziciją.

Kairėje salėje esančioje ekspozicijoje tvyro dangaus platuma – „Debesys lyg plunksnos“. Apmaudu, kad riboja techninės galimybės ir menininko kuriamo efekto neįmanoma instaliuoti dienos šviesoje. Būtų išties dangiška! Čia pasieniais pasitinka trys raižytos organinio stiklo plokštumos, nelyginant didelio formato grafikos klišės, tačiau neįtrintos dažu. Tam tikru kampu jas apšvietus išgaunamas stulbinamas efektas – nuo stiklų, ant kurių plika akimi matomi neerzinantys bespalviai raižiniai, ant sienos krinta visų monochrominių pustonių ir tonų gradacija, sukurdama sklandančių paukščių ir debesų siluetų efektą. Sumaniai manipuliuojant tokia šalta ir bedvase dirbtinio stiklo plokštuma bei apšvietimu sukuriamas išties gyvas vaizdas, kuris tiesiogiai pakimba ore, ant galerijos sienos ir įsivaizduojamame danguje. Nors esu barokinių debesų gerbėja, tokių, kurie stūkso žydrame danguje nelyginant marmurinės bažnyčios, galerijos erdvėje smagu patirti nesvarumo būklę plunksninių debesų apsupty. Šešėlių žaismas jaudina vaizduotę savo efemeriškumu, trapumu ir neapibrėžtumu tarp tikrovės ir iliuzijos.

Linas Blažiūnas geba atrakinti jo kūrybą stebinčių žiūrovų fantaziją – žvelgti į plokštumą ir pamatyti jos gylį, o jis priklauso tik nuo nuoširdaus žiūrinčiojo noro pasinerti į fantastinį jaunojo menininko gamtos pasaulį.

Publikuota 2014-03-06 17:28 | 2014, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Lida Dubauskienė. „214.8“

2017 03 07 – 04 01

Tatjana Diščenko. „Istorijos“

2017 03 07 – 04 01

Šiandien pristatome

Talino grafikos trienalė. Nugalėtojai

2016 11 29 – 2017 01 28

© 2011 vgmc | kontaktai