Savaime suprantamas Donelaitis?

Monika Krikštopaitytė apie parodą ir leidinį „Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos Metai iliustracijos ir vaizdinis kanonas“ / 7md.lt, 2013-11-29

Kristijono Donelaičio „Metus“ pagal privalomą programą mokykloje skaitėme visi. Mokėmės atmintinai pradžią, kuri atminty įsismelkė kaip įkyrus posmas. Arba bent jau išsisukinėjom, atsiskaitinėdami spėliojom, kaip dėtis pasimokiusiam. Ar tikrai aštuntokui gali rūpėti, kaip būrai vargsta prie ūkio, kaip nemyli ponų ir tarpusavyje santykius aiškinasi? Ir dar tokia keista kalba – senobiška, hegzametru… Man asmeniškai Donelaitis vertingas ir net įdomus ėmė atrodyt tik studijų metais, kai Viktorija Daujotytė mus mokė kalbą suprasti naujai.

Šiaip ar taip, Lietuvoje Donelaitis ir jo poema seniai tapę nepajudinamomis konstantomis. Savaime suprantamomis kaip kūno dalis. Tačiau ką žinome apie „Metų“ pavidalo susiformavimą ir jį lėmusias aplinkybes? Kodėl iškart visi vienodai pagalvojame apie didžiulę knygą, stambias raides ir regime charakteringos grafikos iliustracijas? Kokiu būdu Donelaitis tapo toks nepajudinamas lyg Puntukas?

Tokius ir panašius klausimus sau kėlė parodos ir studijos autoriai dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė ir tekstologas Mikas Vaicekauskas. Pasirodė, kad yra nemažai įdomių istorijų, susijusių su poemos materializacija. Galbūt ne visi mano kartos žmonės žino, kad 1946-ųjų „Metų“ pirmame pokario leidime su Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijomis dailininko iniacialai iš lino raižinių ištrinti ir pavardė iš priešlapio pašalinta, mat Jonynas iliustracijas buvo kūręs dar tarpukariu ir jau buvo pasitraukęs į Vakarus. Tačiau jo stilistikos grafika nesikirto su socrealistine vaizduosena, o ir „Metai“ tiko į temą su savo „klasių kovos“ aprašymais. Kitaip tariant, būtent sovietmečiu buvo rūpinamasi mūsų nacionaliniu paveldu, tik, žinoma, savais išskaičiavimais – paradoksas. Tyrėjai parodo, kad 1956 metų leidimo Vytauto Jurkūno iliustracijos nenutolsta nuo Jonyno Donelaičio „Metų“ interpretacijos, remiasi ja. Dar linksmiau tai, kad 1966 metų vokiškame leidime, toje pat knygoje naudotos ir Jonyno, ir Jurkūno iliustracijos, mat neįžvelgta didelio skirtumo.

Parodoje, vitrinose išeksponuoti „Metų“ leidimai apčiuopiamai papasakoja, kaip poema įtvirtino savo, kaip reprezentacinio leidinio, statusą, kaip tapo suvenyru. Dešinėje salėje galima apžiūrėti garsaus knygrišio Tado Lomsargio oda su įspaudais ir „marmuriniu“ rankų darbo popieriumi apipavidalintą versiją, o kairėje – iš Jurkūno iliustracijų parengtą atvirukų rinkinį (1963), skirtą populiariam naudojimui. Šiuo atveju, kai nėra teksto, o tik vaizdai, literatūriškumas neatrodo joks trūkumas, galima net galvoti apie Biblijos beraščiams tradicijos taikymą. Nemažiau smalsumo kursto užsienietiški „Metų“ leidimai, kur poemos vieta kitoje kultūroje keičiasi ir iškart kinta, kalbant autorių terminais, bibliografinis kodas – iliustracijos daug laisvesnės traktuotės ir kiekviena jų gali būti paaiškinama pagal vietos konteksto įtakas.

Daug su knygų apipavidalinimu dirbantis parodos dizaineris Gedas Čiuželis tokio tipo parodai daugiau nei tiko – Vilniaus grafikos meno centras tarsi persimainė, erdvė įgavo leidinio logiką: švariai sudėliotos teksto ištraukos netrukdo iliustracijoms, vitrinos rodo knygas (pagarbiai, patogiame žiūrėjimui aukštyje, sudėtas lyg brangenybės), o iš sienų išaugusios lentynėlės leidžia kelias knygas vartyti, ir taip įtraukiama viena iš svarbiųjų skaitymui juslių – lytėjimas.

Labiausiai ekspozicijoje vilioja iliustracijų originalai (parengiamieji piešiniai ir atspaudai): Jonyno, Jurkūno ir nerealizuota, dar tik pradėta Petro Repšio versija. Jonynas ir Jurkūnas čia atstovauja kanonui, o Repšio darbai pristatomi kaip naujos Donelaičio interpretacijos užuomazga. Šalia realistinės arba neoklasicistinės Jonyno ir Jurkūno traktuotės, kuri, kaip dabar atrodo, kūrinį gerokai supaprastino, labiausiai intriguoja, kokia galėtų būti Repšio versija, ypač žinant jo „pamišimą“ dėl istorijos ir daugiasluoksniškumo pajautą.

Sprendžiant iš kelių pateiktų Repšio iliustracijų, galima manyti, kad jam dar reiks tvarkytis su savo paties kanonu, turiu galvoje tai, kad eskizai man iškart priminė jo freską „Metų laikai“ Vilniaus universiteto Lituanistikos fakultete (1976–1984). Dailininkas su Donelaičiu „kalbasi“ jau ilgai, dar 1993 metais pokalbyje su istoriku Alfredu Bumblausku (Darbai apie Kristijoną Donelaitį: straipsnių rinkinys, sud. Leonas Gineitis, Algis Samulionis, Vilnius: Vaga) dailininkas sako, kad „Metai“ jam užsakyti prieš „jau labai daug metų“. Imdamasis tokių rimtų temų, šis autorius vis siekia kuo detaliau ištirti medžiagą, persismelkti ja, suprasti viską skersai išilgai. Panašu, kad reiks dar luktelt, nes, anot Repšio: „Donelaičio „Metų“ kompozicija tokia sudėtinga, kad tiesiog nežinai, kas ten yra: visko labai daug, viskas labai gražu, bet iškart negali suvokt, kas tai yra. Skaitant šią knygą susidaro keistas įspūdis, kad tai ne vieno žmogaus sukurta, kad tai kolektyvinės sąmonės kūryba, nes tas kūrinys apima visiškai visas gyvenimo sritis ir visus įvykius.“ Daugiau apie šį autorių galima pasiskaityti naujai išleistoje knygoje „Piešimas buvo tarsi durys“ (Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas, Vilnius: Aidai, 2013), kur dailininkas atsiskleidžia kaip ypač talentingas pasakotojas, nors tai jau seniai buvo akivaizdu iš jo grafikos.

Be jokios abejonės, paroda labai svarbi – vien jau tuo, kad galima įsižiūrėti į originalus, bet labiausiai dėl tandemu atlikto mokslinio tyrimo, kuris parodai pasibaigus liks studijos pavidalu. Dvikalbės knygos „Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos Metai iliustracijos ir vaizdinis kanonas“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013) Elonos Marijos Ložytės dizainas irgi išskirtinis – tai savotiškas baltasis kubas, kuris sugeria daugybės „Metų“ leidimų popieriaus atspalvius su greta patogiai skaitymui išdėstytu tekstu. Knyga apie knygas pasirinko būti santūria liudininke, o iškilus (lietuviškai) ir įspaustas (angliškai) bespalvis pavadinimas iš abiejų pusių veikia kaip čia labai tinkama atspindėjimo metafora. Tarpdisciplininio tyrimo svarbą knygoje išsamiau paaiškina filologo ir istoriko Pauliaus V. Subačiaus pratarmė. Ir paroda, ir studija gali būti skaitoma iš kelių perspektyvų, o jos praktinė nauda, esu tikra, dar skleisis ilgus metus. Telieka prisijungti prie Subačiaus per parodos atidarymą išsakyto nuogąstavimo, kad tokių tyrimų dar labai nedaug, o galėtų būti tomų tomai. Kiekybės gal dar teks palūkėti, o kol kas galime pasidžiaugti šio tyrimo kokybe ir aprėptimi.

Užsisakykite naujienas

Užsisakykite naujienas

Palaukite...

Dėkojame, kad užsisakėte mūsų naujienas!