Popierinis debesis, akmeninis paukštis
Vilniaus grafikos meno centro galerija džiugina renginių gausa – per kelias dienas (birželio 28 ir 29) atidarytos net trys parodos. Visos skirtingos ir savaip patrauklios. Viena jų – Olgos Wielogórskos kūrybos paroda „Debesis ir akmuo“, kur pristatomi grafikos ir mažosios plastikos darbai, sukurti 2007–2011 metais.
Menininkė (gim.1977) yra baigusi grafikos studijas Šlionsko universiteto Ciešino dailės institute ir šiuo metu gyvena Suvalkuose (Lenkija), kur kuria grafikos, tapybos, skulptūros srityse, taip pat dirba pedagoginį darbą. Dailininkė yra surengusi ne vieną grafikos ir skulptūros parodą Suvalkuose, Varšuvoje, aktyviai dalyvauja tapybos bei skulptūros pleneruose. Viename jų O. Wielogórska susipažino su skulptore Ksenija Jaroševaite. Anot organizatorių, K. Jaroševaitę sužavėjo jaunos menininkės atsidavimas akmeniui, savotiškas fanatizmas ieškant reikiamos medžiagos ir suteikiant jai atitinkamą formą. Vėliau Ksenija apsilankė ir Olgos namuose. Pamačius jos grafikos darbus, kurie padarė didžiulį įspūdį, gimė idėja surengti parodą Vilniuje.
Galerijoje „Kairė–dešinė“ eksponuojami O. Wielogórskos darbai žavi minimalizmu, subtilia raiška ir drauge juose slypinčia didele energija. Menotyrininkė Jurga Minčinauskaitė pastebėjo, kad menininkės sukurtų estampų neriboja technikos rėmai. Juk apskritai, kokie rėmai gali riboti jūrą ar dangaus skliautą, kurių mėlynumas tiesiog panardina ir apgaubia.
Dauguma iš mūsų dažnai pakelia akis į dangų ir negali nesistebėti jo įvairove. Akivaizdu, jog menininkė ne tik stebėjo dangų, debesis, bet ir sėkmingai juos perteikė savo darbuose. Audringas, šviesus, dienos, nakties dangus. Jo apgaubta jūra ar pievos. Žiūrint į šiuos grafikos darbus atrodo, jog menininkė tiesiog trumpam užrakino mėlynąją stichiją popieriaus lapuose. Dėl to jaučiama darbuose pulsuojanti energija, o vaizdas iš kiekvieno kampo rodosi vis kitoks – kadangi gamtoje niekas nestovi vietoje. O vienišas laivelis ar lieptelis, vedantis gilyn į mėlynąsias platybes, šiuose darbuose yra vieninteliai žmogaus veiklos ženklai.
Mažajai plastikai parodoje atstovauja akmeniniai paukščiai. Jie yra išskleidę sparnus ar tupi ir kraipo savo mažas galveles. Akmuo atrodo toks lengvas, o skulptūra – tikroviška. Taip ir lauki, kol akmeninis paukštukas pakils ir išskris pro atvertą galerijos langą.
Žavi ne tik menininkės darbai, bet ir jos paprastumą spinduliuojančios vertybės: „Mano įkvėpimo šaltinis yra dieviškos stichijos grožis lauko akmenyse, greitai lekiantys debesys ir vandens šnabždesys. Erdvė, vėjas, dangus, vanduo turi savyje kažką šventa, skleidžia Kosminę Jėgą, kuri sieja mūsų gyvenimą su dieviškumu, o kasdienybę su amžinybe, galinčia pakeisti mūsų trumpą gyvenimą. Gyvenu, kad kurčiau, ir kuriu, kad gyvenčiau, ir tai teikia man didžiulį džiaugsmą.“
Ši paroda, mano galva, tik patvirtino, kad kartais mažiau yra daugiau. Beje, karštą vasaros dieną baltų galerijos sienų ir mėlynųjų darbų dermė puikiai atgaivina, o prisilietimas prie akmeninio paukštuko net ir atvėsina.
