Pokario partizanų tema – iki šiol nepatogi

Interviu su parodos “apie MEILĘ” autoriumi Kęstučiu Grigaliūnu

„Internete netyčia radau nuotrauką, kurioje lyg nusikaltėlis – iš priekio ir iš profilio – buvo nufotografuotas sovietmečiu KGB suimtas kunigas“, – ištarė žinomas grafikas Kęstutis Grigaliūnas, naujame kūrinyje netikėtai ėmęsis pokario rezistencijos temos.

Vienoje Vilniaus galerijos „Kairė – dešinė“ salių – nedidelių nuotraukų grupelės be paaiškinimų, o kitoje – didžiuliai pirštų atspaudai. Po jais pieštuku surašytos trumpos biografijos. Raudonai pabrauktas žodis kartojasi kiekviename lakšte: „Sušaudytas“.

„Man čia prireikė spalvos“, – paaiškino dailininkas. Jis prisipažino, kad ieškodamas reikalingų vaizdų 1944-1947 metais KGB nuteistų ir Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke palaidotų žmonių bylose stengėsi pernelyg daug jų neskaityti.

Kodėl kilo mintis imtis partizanų temos? – paklausiau 52 metų K.Grigaliūno.

Žvelgdamas į iš priekio ir profilio nufotografuotą asmenį iškart pamanai, kad tas žmogus – nusikaltėlis. O kai perskaitai kunigo, suimto už antisovietines idėjas, biografiją, viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Kodėl pasirinkote Tuskulėnų aukas?

Reikėjo apriboti paieškas, nes tokių KGB bylų yra apie 70 tūkstančių. O Tuskulėnuose – tik 130. Ir taip metus vaikščiojau į Ypatingąjį archyvą lyg į darbą.

Be to, viena pirmųjų bylų, kuri pateko į mano rankas, buvo vyskupo Vincento Borisevičiaus. Joje šeši kaltinamieji nuteisti, o keturi sušaudyti. Visi keturi palaidoti Tuskulėnų dvaro parke.

Istorinės temos lietuvių dailėje – ne itin populiarios. Kodėl?

Daugelis apie tą laiką apskritai net nelinkę kalbėti. Juk tiek metų stengėsi neprasitarti.

Per parodos atidarymą buvau nustebęs, kai prašneko žmonės, su kuriais šiomis temomis niekada nekalbėjau. Keli nepažįstami žiūrovai net apsiverkė, padėkojo už parodą.

Apie pokarį parašyta nemažai vertų dėmesio knygų. O mūsų dailininkai mieliau tapo kunigaikščius, kurie tinka visiems, nes partizanų tema – nepatogi.

Iki šiol vieniems partizanai – didvyriai, kitiems – plėšikai.

Man irgi kilo klausimas, kuo tie žmonės vadovavosi? Turbūt meile, tačiau kokia ta meilė ir kam? Teko nemažai paskaityti ir pasiginčyti.

Dabar jau susidariau nuomonę, kurios anksčiau neturėjau. Tačiau aš nesu teisininkas, todėl tą nuomonę išreiškiau ne žodžiais, o paroda.

Verta dėmesio Bernardo Gailiaus knyga, pavadinta „Partizanai tada ir šiandien“.

Aš irgi galvojau apie laiką. Fotografijos parodoje – be datų, be vardų. Gal tai jau praeitis, o gal visa tai dar bus, gal tie žmonės dar tik gims?

B.Gailiaus manymu, partizanai buvo paskutiniai laisvi žmonės Lietuvoje. Tačiau jų likimas – tragiškas. Ir visa paroda – daugiau apie mirtį nei apie meilę.

Daug kas abejoja, ar mirtis gali būti meno objektas. Tačiau daug menininkų apie tai kalba.

Viskas kartojasi. Kalbėjausi su draugu, kuris 1991 metų sausio 13-ąją buvo Seimo rūmų viduje. Jis prisiminė, kad rūmuose tvyrojo žibalo ir mirties tvaikas.

Manau, kad buvo ir baimės, jog viskas gali baigtis labai blogai. Daugelis paskubėjo laiku išeiti. Tačiau kodėl kai kurie pasiliko? Kodėl nepasitraukė ir tie, kurie šalia Seimo degino laužus? Ar tai neprimena partizanų?

Parodoje cituojamas filosofas Ciceronas teigė, kad paniekinusiems Tėvynę „užkertamas kelias į dievų glėbį“.

Tėvynės meilė – abstrakti sąvoka. Ji neatsiranda be meilės artimui, meilės tai vietai, kur tu gimei, užaugai, kapsteisi smėlyje ir žaidei su draugais.

Jei žmonės pasiliko kovoti už savo tėvynę, vadinasi, jie buvo atitinkamai auklėti. Todėl pristatydamas savo projektą cituoju Cicerono „Tuskulo pašnekesius“, kurių ne tik pavadinimas, bet ir temos tinka Tuskulėnams.

Penkios filosofo nuorodos – gyvenimo pagrindas. Tai panieka mirčiai (drąsa mirties akivaizdoje), skausmo nugalėjimas (įveikimas). Paguoda sielvarte, aistros ir savaiminė dorybė.

Tiesa, Ciceronas tuos laiškus rašė Brutui, kuris nužudė imperatorių Julijų Cezarį.

* * *

Apie meilę ir mirtį

„Meilė yra aktyvi žmogaus sielos galia, kuri sieja jį su kitais. Šis ryšys yra pats stipriausias žmogaus siekis. Tai pagrindinė jėga ir aistra, kurios išlaiko žmonių giminės, šeimos ir visuomenės vienybę. Meilė yra davimas. Ką vienas žmogus gali duoti kitam? Jis gali atiduoti save, vertingiausia, ką turi, – atiduoti savo gyvenimą.

Šioje parodoje – 130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių, kurie mylėjo, veidai. Kiekvienas jų buvo unikalus, kiekvienam buvo duotas tik vienas gyvenimas – su viltimis, džiaugsmais, nusivylimais, liūdesiu, meilės siekimu ir vienišumo bei nebūties siaubu“, – tokiais žodžiais naujausią K.Grigaliūno meninį projektą apibūdino jo žmona grafikė L.Šalčiūtė.

Rūta MIKŠIONIENĖ

Lietuvos rytas

Publikuota 2009-12-08 18:03 | 2009, Publikacijos
  1. Arturas 2010-02-05 14:33

    banditas banditu ir liks,kai bevyniotum i vata

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai