Pasaka apie dvi grafikes

Gyveno kartą dvi jaunos menininkės Milena ir Agnė. Jos visada buvo grafikės, bet turėjo ilgai dirbti biuruose (et, toks gyvenimas…), kol vieną dieną suprato, kad atėjo metas išsilaisvinti ir tapti nepriklausomomis kūrėjomis. Kaip tarė, taip ir padarė. Metė darbus ir įkūrė bendrą studiją. Tada nusprendė, kad prieš žengiant į šiuolaikinės grafikos pasaulio platybes, reikia pasitreniruoti ir šiek tiek apšilti. Vasario 20 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė – dešinė“ atidarė bendrą parodą „Treniruotė“.

Menininkės sako, kad ši piešinių ir grafikos eskizų paroda pristato jų darbus, sukurtus apšilimo, arba grįžimo į grafiką, įgūdžių atgaivinimo laikotarpiu. Kartą į „Treniruotę“ užsukusi menotyrininkė suprato, kad šios godos gali būti įdomios ne tik pačioms menininkėms. Tad kviečiu apšilti su Agne Kananaitiene ir Milena Liutkute.

Nors Agnė ir Milena kuria greta viena kitos, tačiau jų darbo vaisiai stipriai skiriasi. A. Kananaitienė parodoje pristato piešinius ir eskizus bei improvizacijas, atliktas tušu, o M. Liutkutė – tradicinėmis grafikos technikomis sukurtus darbus. Abi menininkės – ryškios individualybės, tad ekspoziciją galima vertinti kaip dvi atskiras parodas. Prieš keletą metų išvydusi M. Liutkutės kūrinius, įsiminiau jų subtilumą. Tačiau „Treniruotėje“ rodomi jos darbai byloja apie menininkės augimą: subtilumas išliko ir žaviai susipynė su konceptualumu. Milenos kūriniai palieka gaivaus lengvumo įspūdį, kurį sustiprina mėlynos spalvos naudojimas. Menininkė sako, kad mėlyna – tai jos spalva: „ji tarsi emocinis sugertukas, talismanas, sėkmė.“ Mėlynus tonus ji išgauna naudodama cianotipiją, kurią derina su sausos adatos ir monotipijos technikomis. Taip kūriniai tampa daugiasluoksniai, o tai išryškina juose užkoduotas idėjas.

Cikle „Intencijos“ grafikė žaidžia linijomis ir dėmėmis, kurios primena atsitiktinai išlieto rašalo pėdsakus. Milena juos vadina emociniais „taškalais“. Taiklu –­ jie išties skleidžia gaivališkas emocijas, kurias perprasti padeda ir čia pat išnyrantys tikroviškesni linijiniai objektai: elegantiškos moterų akys, vabzdžių, sparnų siluetai, veidų ar kūnų fragmentai. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo banaloki, tačiau netradicinis vaizdų komponavimas ir sluoksniavimas suteikia kūriniams paslaptingumo. Visi ciklo darbai – tarsi (a)logiška laimingų atsitiktinumų virtinė, kaskart atskleidžianti menininkės kūrybiškumą –­ iš pabirusių mėlynų dėmių ji išaugina vis kitą istoriją.

Serijoje „Intencijos“ M. Liutkutė prabyla apie veržlumą, džiugesį, globą, įkvėpimą, ramybę… Plati emocijų skalė čia persipina su gana tikroviškais ir konkrečiais įvaizdžiais, taip sukeliant dviprasmybės, daugialypumo įspūdį. Kituose parodoje pristatomuose šios menininkės kūriniuose taip pat remiamasi jau aptartais principais. „Viską sugeriantis“, „Įkrova“ išsiskiria dinamiškumu ir ekspresyvumu, o „Apvali stora laimė“ –­ sodriais, įtaigiai sutelktais vaizdiniais ir jų grupėmis.

A. Kananaitienės vardas kol kas daugeliui taip pat nieko nesako. Tačiau nemažai vilniečių, to nežinodami, su jos kūryba jau yra susidūrę – šiemet kino festivalio „Žiemos ekranai“ reklaminiuose plakatuose puikavosi Agnės sukurti herojai. Dar daugiau linksmų veikėjų sutiktume parodoje… Nors šios menininkės ekspozicija atrodė kiek chaotiška, netvarkinga, jos manierai būdinga precizika, tikslumas, dominuojantis grafiškas linijinis piešinys suteikia kiekvienam kūriniui ir visai kolekcijai vienalytiškumo, išbaigtumo įspūdį.

Plačiau apie herojus: menininkei panorėjus, sutelkus vaizduotę ir meistriškumą, į „Treniruotę“ atvyko gausi cirko ir teatro artistų delegacija. Menininkė cirke ieško ne tiek egzistencinių poteksčių, kiek žavisi personažais ir jų charakteriais. Jai įdomūs cirko artistų kostiumai ir jų detalės, grimas, mimika, plastiški, ištreniruoti kūnai ir neįtikėtini akrobatiniai triukai… Cirko pasaulio atstovus Agnė regi dvejopai: vienus vaizduoja be galvos, tiesiog – figūrą, be jokių asmenybės identifikavimo ženklų, kiti – tikros individualybės, su savo charakteriu ir istorija. Begalvių serija „Personažai“ intriguoja labiau. Apie šių veikėjų gyvenimus ir tapatybes galime spręsti tik iš jų kostiumų, šykščių detalių. Atėmusi iš žiūrovo atpažinimo galimybę, menininkė šitaip įteigia mums ir liūdnų minčių apie gyvenimo beprasmybę, žmogų, kaip bevardį visuomenės narelį, kurio veikla tėra beprasmiai trypčiojimai tarp kitų tokių pat…

Atrodo, kad kai kurie personažai dar tebevaidina ar liko persikūniję į savuosius vaidmenis, o kiti bando jų nusikratyti, išsiristi it paukščiukai iš kiaušinių… Nors klounai, akrobatai, kiti cirko artistai yra ne tik egzotiškos profesijos atstovai, bet ir paplitusi gyvenimiškų, egzistencinių vaidmenų metafora, A. Kananaitienės kūriniuose jie it ramūs robotukai klusniai atlieka savo roles.

Taigi grafikių dueto „Treniruotė“ – neblogas „apšilimas“ prieš ateities iššūkius. Abi menininkės yra gerai įvaldžiusios pasirinktas technikas, jau atradusios savitus išraiškos būdus. Ir gyvybingas mėlynas iškrovas M. Liutkutės kūriniuose, ir mažuosius A. Kananaitienės personažus sieja lengvumas, drąsa eksperimentuoti, noras įprastus dalykus transformuoti naujai.

Čia sugrįžčiau prie pasakos intonacijų… Paliko menininkės šiltus, patogius biurus, ir sugrįžo į meną, kur niekas išskėstomis rankomis nepasitinka, paukščių pienu negirdo, kur tyko tiek visokių nedraugų, pavojų, klystkelių… Šįkart abi paėjėjo gražiu takeliu. O kaip joms seksis toliau, tai jau kita pasaka…

Karolina Tomkevičiūtė

Literatūra ir menas

Publikuota 2012-03-20 16:03 | 2012, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Mikalojus Povilas Vilutis

2014 10 30 – 10 29

© 2011 vgmc | kontaktai