Nuotaikinga antradienio hipnozė: Jolantos Mikulskytės kūrybinis projektas „Sapnų mašina”

Vasario 2 d. Vilniuje, galerijoje “Kairė – dešinė“ buvo atidaryta jaunos grafikės Jolantos Mikulskytės darbų paroda „Sapnų mašina“. Jau pavadinimas ir pranešimas spaudai sufleravo, jog paroda turėtų būti įdomi, o autorės deklaruotas pažadas parodyti interaktyvią grafiką dar labiau žadino vaizduotę.

Tai, ką kiekvienas išvydome įžengę pro sunkias galerijos duris – ne tik nenuvylė, bet ir su kaupu pateisino lūkesčius. Visu pajėgumu veikiantis „Sapnų mašinos“ mechanizmas atliko savo darbą: nepaisant to, jog vargu bau ar kas parodoje bent tris minutes stovėjo užsimerkęs (ko lyg ir reikalautų pilnas įrenginio poveikio įsisavinimas), hipnozės seansas pavyko. Tvinkčiojančios šviesos ir baltuose popieriaus lakštuose įkurdintų vaizdinių rezonansas realizavo autorės pažadus sukurti interaktyvią grafiką, judesį, naujus vaizdinius iš jau egzistuojančių ir, galiausiai, suformuoti komunikacija užpildytą erdvę.

Siekdama, kaip pati įvardino, vizualinės komunikacijos dialogo, autorė pasitelkė minėtą „Sapnų mašiną“ ir iš jos išgaunamą šviesos efektą. Trūkčiojantys, mirkčiojantys, pro išpjautas ertmes sklindantys šviesos impulsai kuria kaleidoskopinį ir kartu – hipnotizuojantį efektą. Kaip vaikiškas kaleidoskopas kiekvieną kartą jį pasukus sukuria naujas „žėručių“ kompozicijas, taip ir Jolantos įrenginys iš ant sienų kabančių paveikslų sudaro naujus, pulsuojančius, ir kiekvienąsyk kitokius vaizdų derinius. Kuriama iliuzija, jog dvimatė grafika gali būti/ yra perkeliama į realiąją erdvę, „Sapnų mašinos“ apšviečiamą lauką. Atrodytų, jog tam, kad atsirastų gyvas objektų tarpusavio ryšys, to ir pakanka, t.y. „Sapnų mašinos“ ir grafinių kompozicijų egzistavimo. Vis dėlto, pilnavertė komunikacija gimsta tik tada, kai atsiranda trečiasis laidininkas – žiūrovas. Pirmųjų dviejų elementų dėka atsiradę minėti nauji vaizdiniai (kurie, beje, nebūtų įmanomi ar tiesiog tiek paveikūs, jei J. Mikulskytės darbus žvelgtume dienos šviesoje) reflektuoja su atėjusiojo sąmone, tokiu būdu ne tik didindami savo poveikį, bet ir kurdami dar kitokius, pačioje (pa)sąmonėje glūdinčiais potyriais atmieštus vaizdus. Toks interaktyvus hipnozės seansas pusiau juokais galėtų būti palygintas su 3D filmais. Skirtumas tik tas, kad tokio Jolantos kuriamo „filmo“ žiūrovo galvoje atsirandančios refleksijos čia vaidina gerokai didesnį vaidmenį ir tampa viena iš siužeto dalių.

Nors šiuokart dėl ypač glaudaus tarpusavio ryšio erdvines ir grafines kompozicijas atskirai vertinti labai sunku, vis tik pastarosios prašyte prašosi nors trumpai apžvelgiamos. Pastebėsiu, jog tiek dėl itin paveikaus šviesos efekto, tiek dėl pasirinktų motyvų dvimatės kompozicijos neša stiprų emocinį krūvį, kuriame dominuoja nerimas su visomis jo skalėmis. Ir nors autorės skanduojamas žodis „sapnas“ bendrąja prasme asocijuojasi su maloniais užsnūdusiojo vaizduotėje kylančiais reginiais, tačiau geriau įsižiūrėjus, o dar atsidavus „Sapnų mašinai“, labiau pritiktų kalbėti apie košmarus ir neramų miegą. Darbuose esama kažin kokios įtampos, kuri į juos gilinantis tik dar labiau įsisiūbuoja. Autorė sukūrė psichodelines, siurrealistines erdves, kuriose matomi personažų, objektų deriniai realybėje būtų tiesiog neįmanomi. Būtent, deriniai, o ne patys objektai. Ar esate kada sapnavę, tarkime, savo namus, kurie atrodė visai kitaip nei realybėje ir buvo pilni keistų, šiai vietai „nelimpančių“ dalyvių: žmonių, daiktų ar įvykių? Panašiai ir su J. Mikulskytės kūriniais. Juose randami personažai atėjo iš tikrovės, tačiau iš skirtingų jos vietų ir laiko, ir todėl tampa panašūs į Luis Bunuel‘io „Un chien andalou“ herojus, ir tam, kad suprastum tokių derinių siunčiamą žinią, reikalingas sapnininkas arba autorė, paaiškinant savo „vizijas“.

Be niekaip neapleidžiančio įspūdžio, kad Jolantos „šižoidiniai“ kambariai ir jų gyventojai labiau pritiktų kai kurioms psichologinių siaubo filmų scenoms, nei kraujais besitaškančiam „siaubiakui“, egzistuoja dar vienas svarbus elementas – ironija. Tačiau ji nėra ta skaudžioji, kuria negailestingai kandama į vieną ar kitą minkštą socialinio ar kultūrinio visuomenės kūno vietą. Autorės ironija asmeniškesnė, sutelkta į individą, o ne į mases, ir galbūt todėl yra vos juntama ir itin artima pokštui, nedidelei kiaulystei, kuria visai nesiekiama įžeisti. Naudodama vis „ne vietoje“ atsirandančius infantilius elementus, pamažu tampančius vizitine šios menininkės kortele, ji ironizuoja baimę ir nerimą, kurie, rodos, yra vienos pagrindinių, vedančiųjų šių darbų jėgų. Ypač tai pasakytina apie fotopolimerines graviūras, dar labiau sustiprinančias jau minėtą ryšį su tam tikromis kino citatomis, filmų scenomis. Beje, atrodytų, jog čia galima kalbėti apie sąsajas su kita jauna, tačiau spėjusia „kūrybinį svorį“ įgyti grafike Rūta Spelskyte. Vis dėlto, priešingai nei ji, Jolanta neliečia techninės pusės (pvz., kadravimo), o pirmu šūviu taiko į naratyvą ir bendrą nuotaiką. Nors, tiesa, keletas darbų galėtų būti traktuojami kaip tos pačios scenos skirtingi dubliai. Bet čia jau kvepia „pritempinėjimu“.

Beje, ta ironija ir minėti infantilūs elementai pasirodė bene vienintelėmis ryškesnėmis sąsajos su ligšioline J. Mikulskytės kūryba. Tačiau galbūt tą galima paaiškinti specifiniu šio kūrybinio projekto pobūdžiu bei autorės polinkiu eksperimentuoti. Šioje parodoje nerasime rėksmingų spalvinių dėmių ir jų derinių. Nėra ir stambaus plano bei minimalizmo. Visą dvimatę ekspozicijos dalį sudaro juodai baltos kompozicijos, kurių didžiojoje dalyje veikia ne vienas ar du, o gerokai daugiau elementų. Bet, kaip jau minėta, tą diktuoja pati kūrybinio projekto tematika ir praktinė pusė. Juk dažniausiai sapnai būna nespalvoti, o sukurti stipresnį hipnotinį poveikį šiuokart taip pat patogiau žaidžiant juoda – balta mirgėjimu.

Ir dar vienas dalykas. Galbūt dėl to, jog ką tik teko lankytis vyresnės autorės Jūratės Rekevičiūtės parodoje „Lėlė viena namuose“, o gal dėl lengvai atpažįstamų tik moteriškosios lyties vartojamų atributų, susidarė įspūdis, jog nemaža dalimi darbų (tiesa, jie nesudaro daugumos) autorė apeliuoja į dailiosios lyties „interesus“. Moteriškos baimės, iliuzijos ir sapnai? Gal ir taip. Bet kuriuo atveju mintyse iškyla net ir senas geras Jurgos Barilaitės ciklas „Šešios taisyklės kaip žaisti mamą“ su visais korsetais ir liemenukais. Bet tik dėl formaliosios pusės. Barilaitė kalbėjo apie kitus dalykus, su gerokai didesne romantika ir nostalgija. Tuo tarpu Jolanta tiems patiems elementams įpučia visai kitokį naratyvą, esantį toliau nuo realybės, maža to, rišdama juos su kitais įvaizdžiais kuria anksčiau aptartą nuotaiką, kuri artimesne taip pat kartais šiurpokiems (ir ironiškiems) Rekevičiūtės lėlių žaidimams.

Visos šios sąsajos labai simptomiškos, juolab kad ir į pačios Jolantos kūrybą tik dabar turėjau progos pažvelgti atidžiau. Nepaisant to, galiu drąsiai konstatuoti, jog ši jauna autorė net ir lyginant su kitais dabar kuriančiais vyresnės kartos kūrėjais turi gana tvirtą idėjinį ir plastinį pagrindą. Na, o parodą „Sapnų mašina“ laikau ne tik maloniai nustebinusia, bet ir labai vykusia, tad belieka tikėtis, jog tokių eksperimentų iš Jolantos Mikulskytės sulauksime vis daugiau.

Aistė Bimbirytė

Publikacija. kulturpolis.lt

Publikuota 2010-03-23 14:30 | 2010, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai