Nebanaliai apie grožį
Kovą galerijoje „Kairė–Dešinė“ veikė grafikės Daliutės Ivanauskaitės kūrybos paroda „Dabartis“, kurioje eksponuotas naujausias menininkės didelių spalvotų linoraižinių ciklas. Jame dailininkė toliau tęsia gamtos formų kontempliacijas, kuriose atsispindi siekis surasti vidinę harmoniją, sujungiančią kūrybinę vaizduotę su dinamiškais gamtos ritmais.
Šiuose estampuose galėtume įžiūrėti augmenijos motyvus – žiedų, žolių, šakų raizginius, primenančius rytietiškas arabeskas ir spalvotus japonų medžio raižinius. Kita vertus, šis kontempliatyvus gamtos tyrinėjimas panėši ir į švytinčias galaktikų nuotraukas, kuriose pulsuoja spalvingi žvaigždžių spiečiai, skleidžiasi pulsarai, skrieja savo orbitomis dangaus šviesuliai. Galbūt tai visa apimančio būties fenomenų bendrumo pojūčio išdava, pagal kurią kiekviena gėlė ar žolynas, kiekvienas mikrokosmosas savaip atspindi makrokosmosą, o kiekvienoje detalėje slypi visos visatos dalis… Taigi šiuos kūrinius galima suvokti ne tik kaip žemiško laikinumo, metų laikų kaitos – nuo ledo skeldėjimo iki pirmųjų daigų – atspindžius, bet iš platesnės suvokimo perspektyvos, įžvelgiant ne vien tik gražias formas, bet ir pačius esminius gyvybinius egzistencijos principus, visatos energijos pulsavimą.
D. Ivanauskaitės braižas nesikeičia, ji savo kūriniais teigia jau įtvirtintą vidinę pasaulėžiūrą, atverdama dar vieną improvizacijos galimybę. Menininkės kūryboje vyrauja sakralaus gamtos grožio ir kūrybinės fantazijos pradas. Joje nėra žmogiškosios veiklos pėdsakų, o mums augmenija, besiskleidžianti it kilimas, kelia asociacijas ir su muzikos kūrinių komponavimu, ritmika. Estampų koloritas dažniausiai pastelinis, švelnių tonų, nors kai kurie darbai tamsesni, dramatiški, kontrastingi, kupini paslapties, kai tarp tamsių susiraizgiusių šakų išsiskleidžia taurus žiedo šviesulys, nepaisant artimo ryšio su gamta, virstantis apibendrinančiu, monumentaliu simboliu, ženklu. Taigi šiuose raižiniuose užkoduotas gamtos neaprėpiamumas, begalybė.
Akivaizdu, kad dailininkės pasaulėvaizdį veikia Rytų kultūros estetiniai principai – neužbaigtumas, atvira kompozicija, in ir jan priešpriešos jungtys, rytietiškai tapybai būdingi motyvai, net japoniškos grafikos koloritas. Kartu visa tai nejučia perkeliama į mums artimą ir savą archajišką baltų kultūros klodą su jo ornamentiniais kodais, užslėpta simbolika. Žinoma, D. Ivanauskaitės kūriniuose neaptiksime aiškiai išreikštų simbolių, užtat pagrindiniu prasminiu elementu juose tampa augalų motyvai, kuriuose slypi subtilios, vos juntamos nuotaikos, mintys. Tuo tarpu grafinės linijos, taškai, šakų raizginiai, faktūrų ir spalvų mirgėjimas – gyvybinės jungties segmentai, liudijantys neišsenkamą kūrybos virsmą kaip nuolat atsinaujinantį, amžiną judėjimą.
Parodos pavadinimas skatina menininkės kūriniuose ieškoti tiesioginių dabarties atspindžių su visa kasdieniškos, „televizinės“ dabarties rutina, dinamišku ir kartais gniuždančiu miestų gyvenimu, civilizacijos grimasomis, šiuolaikinio žmogaus pasimetimu ar mums gresiančiais ekologiniais kataklizmais. Tačiau dailininkė gręžiasi į tai, kas nekinta, tad dabartį šiuo atveju reikėtų laikyti labiau filosofine kategorija. Vadinasi, menininkė nesistengia įtikti postmodernistinei ironiškai sąmonei ir atitinkamiems žiūrovų lūkesčiams, o siūlo grožėtis gamtos formų ir faktūrų, spalvų trapumu, kuriame vis dėlto slypi tam tikri nekintantys kaitos dėsniai.
D. Ivanauskaitės paveikslai galėtų būti prilyginti molekulių judėjimo fraktalams, galbūt amžinasis dabar ir yra tų materijos dėsnių įžvalgos. O ji, kaip teigia ne viena filosofinė sistema, niekur neišnyksta, tik nuolat kinta, persigrupuoja amžinybės erdvėje. Materijos kaita ir jos virpėjimas, spalvų skaidymasis būdingas ir parodoje eksponuotiems atspaudams. Kita vertus, galbūt ieškodami po augmenijos pasauliu slypinčių nekintamų fizikinių elementariųjų dalelių principų, iškreiptume menininkės intencijas, apeidami poetinį, estetinį jos kūrybos aspektą.
Neseniai matytame Pietų Korėjos režisieriaus Chang-dong Lee filme „Poezija“ pagrindinė herojė, pasinerdama į poeziją, tarsi bėga nuo sudėtingų gyvenimo aplinkybių į vaizduotės pasaulį, kur suranda savo tikrąją esmę. Juk kūrybinių galių išlaisvinimas leidžia mums peržengiant rūpesčių ribą, nugalint skausmą atrasti tikrąją, nepažeistą vidinę šviesą, kurios vaizdinius pamačiau ir D. Ivanauskaitės parodoje… Pagrindinė minėto filmo mintis – poezijos pagrindas yra gebėjimas jausti. Panašiai ir šios menininkės kūrybos pasaulis atsiremia į regėjimo duotybę medituojant šakų ir žiedų spalvas, šešėlius, jų grafines struktūras išreikšti savąjį aš. Juk kūrybą greičiausiai sudaro mūsų vidinės šviesos ir tamsos mainymasis, nuolatiniai prieštaravimai, kurie šios autorės darbuose nevirsta disonansais, o sudaro vientisą ir meditatyvų „dabarties“ lauką, atspindi ilgesį, laukimą kažko labai gražaus ir tikro. Manyčiau, kad grožis vis dėlto nėra banalybė: norėdami išsaugoti gyvybingas kūrybines galias, mes kartais turime sugrįžti prie jo ištakų.
Jolanta Sereikaite
Rašyti komentarą.