Labai subtili situacija

Dailės realijos, kompensaciniai mechanizmai ir šiokios tokios viltys

Monika Krikštopaitytė

Nežinia, ar dėl sezoninio nuovargio – nes kaip tik taip galima pasijusti nuo rudens iki vidurvasario strimgalviais stengiantis aplankyti bent didžiąją dalį Vilniaus parodų, kurios per karščius dar patirštėjo, – ar dėl kažkokių objektyvesnių priežasčių apima keistas jausmas. Nacionalinė dailės galerija uždaryta. Vytauto Kasiulio muziejus atidarytas. Mieste, kur pažvelgsi, – biurokratinės skulptūros. O naujo paminklo Laisvės kovoms pažymėti konkurso ekspozicija primena siaubo kambarį. Su daug falų ir arkliais. Su keliais iki graudumo atpažįstamais etatiniais dalyviais. O ir maždaug 70 procentų nevalstybinių galerijų parodų, kaip ir kasmet, dvelkė nykių, išgyvenimui sukurptų projektų nuorašais. Bet ne visur. Imi svyruoti tarp isteriškos desperacijos, visiško atbukimo ir piktos ironijos. Jei nori, gali pabūti lojančia bolone, savo naiviu balseliu lydinčią karavaną, arba patausoti gerklas. Bet tada atrodys, kad visiems čia viskas patinka ir tinka. Nes tuos spontaniškuosius komentarus feisbuke gan greitai suvirškins griūtim riedantis srautas. Saviškiai sakys: „Meno kritika neatlieka savo funkcijos.“ Atlieka ar neatlieka, nepamenu, ar kas nors svarstė, ar reikia mums Kasiulio muziejaus pačiam Vilniaus centre, kur centriau ir būti negali, centriau nei pats Čiurlionis, kurio darbų mugėj tik vos daugiau nei už dvidešimt tūkstančių, kitaip nei Kasiulio, nieks nepardavinėja. Kaip pasaulio įžymybei pigoka.

Publikuota 2013-07-11 16:59 | 2013, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai