Kultūra Tapytoja M. T. Rožanskaitė nebijojo likti nuošalėje

„Meno vartotojau, nesistenk įminti kūrybos paslapties, bet išmok gyventi. Man kūryba – gyvenimas“, – rašė tapytoja Marija Teresė Rožanskaitė, visada mėgdavusi pabendrauti su savo parodų žiūrovais.
Vasario 21-ąją sostinės galerijoje „Kairė-dešinė“ atidarytoje dailininkės M. T. Rožanskaitės (1933-2007) kūrybos parodoje su autore galima buvo pabendrauti tik žvelgiant į jos kūrinius. Piešiniai ir fotografijos puikiai atskleidė paveikslų ar instaliacijų sumanymus, dailininkės minčių vingius.
Nuo M. T. Rožanskaitės mirties prabėgo jau penkeri metai, tačiau regis tik dabar pradedama suvokti, koks svarbus ir savitas jos indėlis į mūsų dailės, o gal ir visos kultūros raidą.
Tai liudija ir trečiadienį Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kurioje dailininkė dėstė net 33 metus, atidaroma jos mokinių darbų paroda, ir neseniai pasirodęs solidus tapytojos kūrybos albumas.
Knyga „Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai“, kurią sudarė žinoma menotyrininkė Laima Kreivytė, šį šeštadienį bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

Tapyba – į stalčių

M. T. Rožanskaitės kūryba L. Kreivytė susidomėjo pamačiusi jos 70-ečiui skirtas personalines parodas, 2003 metais surengtas Vilniaus šiuolaikinio meno centre ir Radvilų rūmuose. Ją sužavėjo tapytojos darbų įtaiga, idėjų ir raiškos priemonių įvairovė. Dar daugiau atradimų laukė menininkės dirbtuvėje.
Kol literatūros kritikai suka galvas, kodėl lietuvių rašytojai sulaukę nepriklausomybės neištraukė iš stalčių slapta rašytų eilėraščių pluoštų ar romanų rankraščių, menotyrininkai nuolat suranda dar nematytų kūrinių.
L. Kreivytė įsitikinusi, kad tremties patirtis ne tik pačią dailininkę vertė užsisklęsti savyje, bet ir buvo pretekstas įvairioms meno taryboms atmesti kai kuriuos jos darbus, kuriuos ji pateikdavo parodoms.
Kai kurie aštuntajame dešimtmetyje sukurti darbai, pavyzdžiui, su nužudyto tėvo portretu ir Kristaus kančios motyvais, nuo pat sumanymo pradžios nebuvo skirti viešumai.
„Jos šeimą ištrėmė tarp pačių pirmųjų, 1941 metais. Kai tik užėjo sovietai, numirė jos senelis, kuris buvo prašęs palaidoti jį su Šaulių sąjungos uniforma. Tėvas, kuris taip pat buvo tos sąjungos narys, įvykdė senelio norą. Ir to užteko. Suėmė ir išvežė visus. Tremtyje M. T. Rožanskaitė susirgo maliarija, tai jos sveikatai atsiliepė visą gyvenimą“, – dailininkės pasakojimus prisiminė L. Kreivytė.

Nepritapo prie mokyklos

Visgi daugelis mano kartos vilniečių užaugo nuolat matydami M. T. Rožanskaitės darbus įvairiose apžvalginėse parodose.
Tuometinių Parodų rūmų (dabar – Šiuolaikinio meno centras) antrasis aukštas nebuvo padalintas į atskiras sales. Todėl ne tik didžiuosius Sofijos Veiverytės portretus, bet ir T. M. Rožanskaitės paveikslus su ligoninės palatų ar operacinių vaizdais galima buvo pastebėti iš tolo.
Nemažai žiūrovų stengdavosi aplenkti ne tik savo siužetu, bet ir trikdančiomis, cheminėmis spalvomis iš kitų išsiskiriančius darbus. „Jos paveikslų spalviniai deriniai iš tiesų galėjo kelti siaubą ne tik daugeliui žiūrovų, bet ir kolegoms. Tačiau būdama viena pirmųjų miestą, naujas technologijas vaizdavusių dailininkių, ji žinojo, kodėl tai daro, labai konceptualiai naudojo spalvas“, – įsitikinusi albumo sudarytoja.
Knygoje įdėtas menininkės studijų laikų darbas, sukurtas vadovaujant profesoriui Antanui Gudaičiui, liudija ją turėjus gerą spalvos pojūtį. Tiesiog lietuviškoji tapybos mokykla M. T. Rožanskaitei buvo ne prie širdies.
Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad M. T. Rožanskaitė beveik septynerius paauglystės metus paraleido lagerių ir atšiaurios Altajaus gamtos aplinkoje. Kitos spalvos, kitoks peizažo suvokimas, kita patirtis ir kitokia nuotaika.

Ligotos sistemos portretas

Gal todėl, nors menininkė visuomet būdavo svarbiausių Lietuvos kultūrinių įvykių centre, jautė tarptautinės meno scenos pulsą, tačiau jos kūryba visuomet likdavo lietuviškojo meno proceso nuošalėje. Net ir Nacionalinių premijų komisija nesuskubo deramai įvertinti jos darbų.
O juk net ir tie M. Rožanskaitės paveikslai, kurie įtiko sovietinio realizmo ideologams kaip šlovinantys sunkų medikų darbą, vertingi ne tik plastiniu požiūriu, bet ir kaip paliegusios sovietinės sistemos kritika.
Šaltos operacinės, pajuodavusios mirštančio kaimo trobos, aptvarstyti medžiai Vilnelės pakrantėje, vandenyje palaidoti laikrodžiai. Visi jos darbai liudijo ir apie šiandien dar kraujuojančias žaizdas – gamtoje, kultūroje ir net kasdieniniame mūsų gyvenime.
„Žavi ne tik jos noras įvardinti aktualias problemas, bet ir sugebėjimas organiškai panaudoti naujas meno kūrimo formas. Dauguma modernistų, kurie bandė daryti instaliacijas ar objektus, stengėsi seną turinį sudėti į naujas formas. Tuo tarpu M. T. Rožanskaitė keičiantis pasauliui visuomet keitėsi pati. Nenuostabu, kad jos kūryba dabar ypač domisi pačios jauniausios kartos tapytojai“, – sakė L. Kreivytė.

* * *

Tapytoja M. T. Rožanskaitė gimė 1933 m. Šiaulių apskrities Linkuvos miestelyje. Tėvas buvo pasiturintis ūkininkas, mama – mokytoja.

1941 m. birželio 14-ąją visa šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. Tėvą sušaudė Rešiotų lageryje prie Krasnojarsko. 1947 m. būsimoji dailininkė su mama pabėgo iš tremties ir grįžo į Lietuvą.

1953 m. M. T. Rožanskaitė baigė Kauno dailės mokyklą, o 1959 m. – tapybą Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija).

1958 m. ištekėjo už kurso draugo tapytojo I. Piekuro. Sūnūs – tapytojas M. Piekuras ir skulptorius G. Piekuras.

Ji dirbo Lietuvos dailės institute, Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dabar – J. Vienožinskio dailės mokykla).

Nuo 1966 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje. Surengė daugiau kaip 12 personalinių parodų, instaliacijų, akcijų. Jos kūrinių turi įsigiję Lietuvos bei užsienio muziejai ir privatūs kolekcininkai.

2004 m. dailininkė apdovanota Vytauto Didžiojo Riterio kryžiaus ordinu už nuopelnus Lietuvai. Mirė 2007 m. Vilniuje.

Rūta Mikšionienė

lrytas.lt

Publikuota 2012-02-22 15:33 | 2012, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai