Kone du šimtmečius trunkanti „Metų“ epopėja

Astrida Petraitytė

Retai nutinka, kad atskiri kurio nors kultūrinio renginio komponentai ne tik papildytų, bet ir persmelktų vienas kitą, susiglaustų tarsi du gaubiantieji pumpuro žiedlapiai… Pumpuras šiuo atveju – visa donelaitiana, o mūsų žvilgsniui ir kitoms juslėms tamsų lapkričio vakarą (11-08) pasiūlytieji žiedlapiai – Giedrės Jankevičiūtės ir Miko Vaicekausko dvikalbio leidinio Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos ‘Metai’ iliustracijos ir vaizdinis kanonas / An Omnipotent Tradition: The Illustrations and the Visual Canon of Kristijonas Donelaitis’s Poem ‘Metai’ pristatymas bei parodos tuo pačiu pavadinimu atidarymas Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“. Ir viena, ir kita forma apžvelgiama Kristijono Donelaičio, šio Prūsų Lietuvos kunigo, hegzametru parašytos poemos, pirmojo leidėjo valia gavusios Metų vardą, knyginė istorija: nuo Liudviko Rėzos iš rankraščio parengto, kartu su vertimu į vokiečių kalbą 1818 m. Karaliaučiuje (Kenigsberge) išleistos iki visai naujų, pasirodžiusių 2012-aisiais. Tiesa, šiemetiniai, didžiojo jubiliejaus – 2014-aisiais švęsimų Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių – išvakarėse pasirodę Metai jau neaprėpti, bet kaip baigiamasis akordas (ir vienu, ir kitu atveju) pateiktas pažadas – grafiko Petro Repšio eskizai, būsimo leidinio vizijos…

Atėjus ankstėliau susiklostė sava renginio seka. Pirma paklydinėjau dviejose salėse (taigi ir kairėje, ir dešinėje nuo laiptų), nesilaikydama nuoseklumo apžiūrėjau išdėstytus – iškabintus eksponatus – Metų leidinių įvairovę; ir seniausius (tiesa, Liudviko Rėzos parengtasis demonstruotas tik kompiuterio ekranėlyje), ir iš sovietinės mokyklos pažįstamus, ir nematytus vertimus (rusų, lenkų, latvių) bei žymių dailininkų iliustracijas, daugiausiai – „chrestomatines“, jau kone archetipų krūvį įgavusias – Vytauto Jurkūno ir Vytauto Kazimiero Jonyno, o taip pat Petro Repšio eskizus, regis, liudijančius bandymą išsiveržti iš susiklosčiusios „būriškosios“ tradicijos…

Antrą ratą sukau jau laikydamasi parodos kuratorių – taipogi Giedrės Jankevičiūtės (šiame tandeme dailėtyrai atstovaujančios) ir Miko Vaicekausko (tekstologijos specialisto) – nužymėtų gairių. Taigi paroda suskirstyta į ketvertą „blokų“, ji pradedama „Pirmaisiais leidiniais“. Iš ant sienos kabančio ekranėlio susipažinę su Liudviko Rėzos dvikalbiais 1818 m. Metais, galime įsižiūrėti į po stiklu gulinčius XIX a. pabaigos (štai 1897 m. JAV išleista knygelė – Kristijono Duonelaičio Rasztai) ar Nepriklausomybę vos atsikovojusios Lietuvos leidinius, pavyzdžiui, Mykolo Biržiškos 1921 m. mokykloms parengtus Duonelaičio raštus… Regime ir 1933 m. išleistą Metų pirmąjį vertimą į lenkų kalbą.

Antrasis parodos skyrius – „Poemos prasmės įvaizdinimas: 1940 metų leidimas, jo kartotės ir parafrazės“. Esame supažindinami jau, galima sakyti, su pirmosios Nepriklausomybės kultūrinio piko (deja, kartu ir užbaigos) žiedu – Juozo Ambrazevičiaus parengtu Metų leidimu, galime pasigėrėti ne tik meninę, bet jau ir istorinę vertę turinčiais Vytauto Kazimiero Jonyno darbais – ir parengiamaisiais piešiniais, ir medžio raižinių iliustracijomis. Į šią potemę įsiterpia, pavyzdžiui, akį traukiantis solidus oda įrištas tomas – pasirodo, tai žymaus knygrišio Tado Lomsargio būtent dailininkui Vytautui Kazimierui Jonynui 1940 m. įrištieji Metai. Pirmieji pokariniai Metų vertimai į rusų kalbą leisti panaudojant būtent Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijas.

Trečiasis blokas – „Bibliografinio kodo įtvirtinimas: 1956 m. leidimas ir jo sekimai“ („bibliografinis kodas“, kaip aiškėja ir iš parodos tekstinių komentarų ir, tikėtina, dar labiau paaiškės iš leidinio – esminis autorių terminas, kuriuo grindžiama Metų įmedžiaginimo istorija). Čia pristatomas ne tik sovietiniais metais chrestomatiniu tapęs 1956 m. leidimas kartu su dailininko Vytauto Jurkūno medžio raižinių faksimilėmis, bet ir šio leidinio „kodą“ išlaikantys vėlesni leidiniai, taip pat ir vertimai į kitas kalbas (pavyzdžiui, latvių).

Ketvirtąją temą – „Kitokia interpretacija“ – pristato ne tik keletas Petro Repšio eskizų, ne tiesmukai iliustruojančių Metus, bet ir „netipiniai“ (mažesnio formato ar pan.) leidiniai kitomis kalbomis – švedų, čekų, vengrų, ukrainiečių…

Iš užrašų šalia eksponatų akivaizdu, kad parodos kuratoriai pabrėžia konkretaus leidinio parengėjo vaidmenį. Turime progos įsisąmoninti, kad mūsų, sovietinės kartos, skaitytoji Kristijono Donelaičio poema yra kartu ir Aleksandro Žirgulio ‘Metai’. O tautai tiek negandų atnešusio Antrojo pasaulinio karo išvakarėse literatūros gurmanai mėgavosi Juozo Ambrazevčiaus ‘Metais’ (1940). Kiekvienas šis leidimas „suaugęs“ su konkrečiomis iliustracijomis: sovietinis leidimas – su Vytauto Jurkūno, nepriklausomos Lietuvos – su Vytauto Kazimiero Jonyno…

Nurodytajai renginio valandai išmušus, buvome pakviesti į salytę vienu aukštu aukščiau – į ką tik iš spaustuvės atkeliavusio leidinio pristatymą (beje, lankytojų buvo gan gausu, kai kam net tarpduryje stovėti teko). Vadovaujant Vilniaus grafikos meno centro vadovei Jurgai Minčinauskienei, savo įžvalgomis apie leidinio idėją bei gautąjį rezultatą pasidalijo autoriai – ne tik Mikas Vaicekauskas ir Giedrė Jankevičiūtė, bet ir pratarmę „Monumetinė Donelaičio būklė“ parašęs Paulius V. Subačius bei pirmieji (dar rankraščio ar maketo) skaitytojai – Eligijus Raila (vienas iš leidinio recenzentų) ir Alma Braziūnienė.

Netikėta buvo patirti, kad šis vizualumui (iliustracijoms) ir medžiagiškumui (knygai) skirtas projektas išsirutuliojo iš tekstologinės užuomazgos. Kaip pasisakė autoriai, pirmiausia perskaitytas bendras jų pranešimas anglakalbėje tekstologų konferencijoje Berne, auditorijoje iki tol, matyt, nė negirdėjusioje Kristijono Donelaičio vardo (pasak Miko Vaicekausko), o po jos „šaltą Vasario 16-osios vakarą“ (pasak Giedrės Jankevičiūtės) viešbutyje dalinantis įspūdžiais ir gimė ši dvikalbio leidinio idėja. Vakaro dalyvis ir liudininkas buvo Paulius V. Subačius, tapęs knygos bendraautoriu. Leidinys įsiterpia tarp Kristijono Donelaičio 300 metų garbei skirtų projektų, išleistas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) leidyklos.

Paulius V. Subačius akcentavo leidinį bei lygiagrečiai surengtą parodą pagaliau realizavus „tarpdalykiškumo“ idėją, propaguojamą jau 30 metų. Eligijus Raila prisipažino nesąs didelis Kristijono Donelaičio gerbėjas, vis dėlto į Metus jo įdėmiai įsiskaityta – tai paliudijo tarsi juokaujant išsakyta mintis: ši poema tarsi „naujosios agronomijos vadovėlis“, visai nepagrįstai mes esam perėmę sovietiniais metais taip aukštintą engiamo būro temą…

Alma Braziūnienė atkreipė dėmesį, kad knygoje (ir parodoje) terminas „bibliografija“ vartojamas platesne, nei mūsų tradicijoje įprasta, prasme – jis tarsi tampa „knygotyros“ sinonimu. Ji nepagailėjo gražių žodžių knygos apipavidalinimui, dailininkę Eloną Mariją Ložytę įvardydama ketvirtąja knygos bendraautore. Atkreipusi dėmesį, kad LLTI leidyklos parengti leidiniai dažnai pelno Knygos meno konkursų apdovanojimus, matyt, tokias perspektyvas žadėjo ir šiam leidiniui. Įkišiu savąjį nevierno Tamošiaus trigrašį: aš neskirčiau apdovanojimų už gražų, bet neinformatyvų viršelį. Ši knyga (jos viršelis), manau, tikrai gali būti laikomas meno kūriniu: baltame fone išryškėja autorių – Giedrės Jankevičiūtės ir Miko Vaicekausko – pavardės, geriau įsižiūrėjęs pamatai iš fono iškylant (kartu ir susiliejant) žodžius „Visagalė tradicija“ ir jame įsispaudžiant – „An Omnipotent Tradition“… Ir viskas. Gauname žinią: tai autorinis dviejų žmonių veikalas. Ne Kristijonas Donelaitis ir jo Metai svarbūs, šie vardai “sumalti“ į apibendrintąją tradiciją. Tiesa, jei ne tik pažiūrėsime į knygą (kaip meno kūrinį), bet jį ir atsiversime, tituliniame lape jau rasime ir svarbiąją žinią – kas yra pagrindinis knygos turinys.

Leidinį tuoj ir įsigijau – jis pasirodė pigesnis nei galėtų būti įkainotas toks iliustratyvumo lygmuo ir kokybė. Kol kas sklaidau, atnaujindama parodoje patirtus įspūdžius, stengdamasi per vaizdumą sekti Metų vaidmens ir suvokimo kismą. Šįkart pristatau tik galerijoje „Kairė-dešinė“ nutikusį įvykį.

Petraitytė, Astrida. „Kone du šimtmečius trunkanti „Metų“ epopėja“/ Draugas (priedas „Kultūra“),

p. 6, Nr.42 [138]

Publikuota 2013-11-28 17:17 | 2013, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Linas Blažiūnas. Spygliaraštis

2019 09 10–10 05

Toma Šlimaitė. Nežemiški vaikai

2019 09 10–10 05

Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai