Kęstutis Svirnelis: sniego senis – senis be smegenų

Florian Härle

„Senis besmegenis“ pažodžiui lietuviškai reiškia „senis be smegenų“. Lietuviai „seniu besmegeniu“ vadina tai, ką vokiečiai vadintų „sniego seniu“. „Senis besmegenis“ – taip pavadinta ir Kęstučio Svirnelio paroda Vilniaus galerijoje „Kairė–Dešinė“, kurioje nekalbama nei apie žiemą, nei juo labiau apie Kalėdas. Visai priešingai. Svirnelis vėl nardo po politines, socialines ir bendražmogiškas gelmes, apie jas kalbėdamas tik sau būdinga satyrine absurdo kalba, kuri iš tiesų nėra nei lietuvių, nei vokiečių, o kažkas tarp jų. Bet pradėkime nuo pradžių…

Kęstutis Svirnelis yra lietuvis, gyvenantis Vokietijoje. Kaip menininkas dirba visame pasaulyje: savo kūrybą eksponuoja ne tik Vokietijoje ir Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Austrijoje, Turkijoje, Pietų Korėjoje, Lenkijoje ir JAV. Jam, kaip žmogui, dėl savo kultūrinės prizmės nesunkiai pavyksta pagarbiai prisileisti kitas kultūras. O kaip sutelkto žvilgsnio menininkui, pavyksta ištirti tai, kas „sava“ ir kas „svetima“ – visas viršūnes, paviršutiniškumus bei prarajas, ir tyrimų rezultatui suteikti meninę išraišką. Tik aš savęs klausiu, kas yra „sava“ ir kas yra „svetima“ lietuviui menininkui, gyvenančiam Štutgarte, kuris jam tapo tikrai savas, menininkui, kurio lietuviškoje sieloje jau aiškiai regėti švabiški atspalviai? Nes Svirnelis, kaip ir daugelis ilgai gyvenančių ar gyvenusių užsienyje žmonių, tam tikra prasme yra svetimas ir čia, ir ten. Jis gyvena „tarp“. Tarp savo tėvynės, kurią paliko daugiau nei prieš dešimtmetį, ir Štutgarto, aplink kurį šiuo metu sukasi ne tik jo meninė veikla. Šis buvimas „tarp“ menininkui leidžia matyti viską tam tikru kampu ir sakyti tik sau būdingu būdu, tuo pat metu gerbti ir kritikuoti, mylėti ir atmesti. Galima būtų sakyti, jog šis buvimas „tarp“ jam suteikia tam tikrą laisvę, kurios jis niekur daugiau nebūtų įgijęs.

„Kas iš tiesų yra laisvė? – kartą besikalbant apie jo meną susimąstė Svirnelis. – Bendra sąvoka, – filosofavo toliau, – taip, kaip ji vartojama, iš tikrųjų neturi nieko bendra su laisve…“ Būtent šioje skirtyje, kuri akivaizdžiai turi daug ką bendra su pirmiau minėta skirtimi tarp „savo“ ir „svetimo“, sklando Svirnelio mintys – erdvėje tarp bendros idėjos ir konkrečios formos. Šioje pereinamojoje būsenoje jis ieško formų ir kuria meno kūrinius, kuriuos stebėdami negalime apsispręsti – juoktis, o gal geriau verkti. Kaip pats sako, jo menas yra asmeninio požiūrio į pasaulį ir laiko dvasią išraiška: „Aš kuriu absurdiškus objektus absurdiškam pasauliui.“

Šios „laisvės“ grindžiamu principu savo kūriniuose Svirnelis dažnai sugrįžta prie esminių temų: vartotojiškumo, karo, menininkų gyvenimo, ribų nebuvimo, apribojimų, kapitalizmo ir socializmo. Jis kuria videofilmus ir performansus, pripučiamus objektus, mechanines judančias ar nejudančias konstrukcijas bei instaliacijas, kurioms būtinas žiūrovo dalyvavimas. Taip pat įgyvendina žemės meno projektus ir dirba drauge su kitais menininkais ar menininkų grupėmis. Svirnelio menas yra įvairiapusis ir įvairialypis, tačiau visuomet galima atpažinti savitą jo braižą, skvarbų žvilgsnį ir humorą, kuris visada turi ir rimtumo atspalvį.

Absurde jis ieško tiesos, tačiau Svirnelio tiesa dažniausiai glūdi už objekto ribų. Jo tiesos ir pasaulėžiūros struktūra išryškėja tik perpratus instalitatyvinį išdėstymą, ir tik tada, kai suvoki visumą, ji atsiskleidžia. Savo darbais Svirnelis atskleidžia, kaip skirtingi dalykai gali būti sujungti draugėn, išryškina judėjimą bei kaitą, o, naudodamas instaliacijas, žiūrovus nuolat priverčia konfrontuoti su savimi ir savitu pasaulio matymu. Kad ir kokios sunkios bei skaudžios būtų jo temos, menininkas visuomet sugeba krizendamas pasprukti nuo jų. Būtent tai Svirnelio kūrybą daro tokią patrauklią: ji ir žavi, ir gili, ir kritiška, ir mąsli, ir pilna humoro. Visai kaip ir pats kūrėjas.

Menininkas Svirnelis pastaraisiais metais disciplinuotai susitelkė į keletą kūrinių tipų. Rezultatas – kompleksiški kūriniai, kupini sąsajų ir nuorodų, nuoseklūs ir absoliučiai logiški. Toliau trumpomis pastraipomis aprašysiu rinktinius objektus iš jo kūrybos, nenurodydamas meninių sąsajų tarp jų. Surasti tas sąsajas ir yra būtent mūsų, stebėtojų, uždavinys. Menininko iškeltai problemai niekuomet negali būti suformuluotas bendras sprendimas. Sprendimai visuomet lieka individualūs ir asmeniški, dažnai net intymūs. Taigi mano pasažai šia prasme gali būti suvokiami kaip menininko inspiruotos pastabos, kaip impulsai, kviečiantys pasikliauti savo asociacijomis ir jas apmąstyti.

Videokūriniai

Svirnelio videokūriniai – tai trumpos, taupios ir įsimenančios inscenizacijos. Žinios, kurias nori perduoti autorius, žiūrovą pasiekia labai greitai, o videovaizdas tarsi seka joms iš paskos. Tačiau po kurio laiko išryškėja jų meninė svarba. Siužetuose Svirnelis visuomet vaidina pats, jo vaidmuo – menininkas. Pasitelkdamas visiškai absurdiškus vaizdus, jis komentuoja menininko sąvoką, jos reikšmę, jo vaidmenį ir misiją visuomenės, meno sistemos ir savo paties atžvilgiu.

Pavyzdžiui, „Aš esu menininkas“ (2009, videokūrinys, 56 sek.). Kūrinys fiksuoja menininką, esantį tualete. Jo veidas vis labiau rausta, gyslos ant kaktos ir kaklo vis labiau ryškėja. Įsitempęs jis išspaudžia žodžius: „Aš esu menininkas.“

Kitame videodarbe „You Are Watching News“ (2009, videokūrinys, 2’46 sek.) menininkas kareiviškomis kelnėmis iš plastiko butelio pila skaidrų skystį ant televizoriaus, tada pasitraukia į šalį ir degtuku padega televizorių. Agresyvi poza, plačiai išžergtos kojos, ant krūtinės sunertos rankos – vaizdas primena internete klajojančius teroristų videoįrašus. Televizoriaus ekrane kaip tik rodomas BBC naujienų įžanginis klipas, kuriame skaičiuojamos sekundės. Dingsta garsas, sudega garsiakalbiai, staiga išsijungia elektra, saugikliai suveikia, televizorius sprogsta. Tik tada menininkas vėl pasitraukia iš ekrano. „Ką darai, daryk iki galo“, – komentuoja autorius savo kūrinį.

Asambliažai

Svirnelis dažniausiai dirba su rastomis medžiagomis, daiktais, kurie arba jau nebetinkami savo pirminei funkcijai atlikti, arba yra įgyti kokiose nors specializuotose parduotuvėse. Juos menininkas sudeda draugėn ir iš to kuria objektus, įgaunančius daugiau ar mažiau siurrealistines formas, tačiau išlaikančius ambivalentinį asociacijų potencialą.

Pavyzdžiui, „Tautos ramstis“ (2009, ramentai, dviračių atraminės kojelės). Pora ramentų, vienam iš jų pritvirtinta dviračio atraminė kojelė. Visas ansamblis stovi pats, tarsi demaskuodamas montuotoją kaip melagį – juk ramentų reikia būtent tam, kas pats nepastovi! Politinį atspalvį turinti intonacija, kuri šmėžuoja visuose autoriaus kūriniuose, dažnai net jų pavadinimuose, ir šiai interpretacijai suteikia visuomenės kritikos atspalvį. Taip iš karto į akis krinta kandumas: pavadinimas nurodo, kad valstybė dažnai vadinama tautos ramsčiu, tačiau čia valstybė pasirodo kaip remianti tuos, kurie pernelyg mielai leidžiasi remiami, o iš tikrųjų be paramos puikiausiai apsieina. Šiame darbe Svirnelis ciniškai, bet kartu ir savikritiškai apmąsto dar ir menininko funkciją bei jo likimą tokioje sistemoje.

„Balionai“

Savo pripučiamus objektus menininkas vadina balionais. Jie – skirtingos formos, dydžio, kuriami iš skirtingų medžiagų. Kartais Svirnelis naudoja suklijuotus pirkinių maišelius, kartais – plastiko maišus ar apsauginę foliją iš statybinių medžiagų parduotuvės, kartais susiuva krovininių sunkvežimių dangalus, kartais pripučia rūbus ar uniformas.

Kūrinys „Dykumos sargyba“ (2009, maskuojamosios kelnės, kareiviški batai, dulkių siurblys, judesio daviklis) – kaip tik toks pavyzdys. „Dykumos sargyba“ buvo įkurdinta tiesiai prie įėjimo į parodą (Berlynas, 2010). Lankytojui priartėjus, suveikus judesio davikliui, įsijungdavo dulkių siurblys. Jis pripūsdavo prie jo pritvirtintas kelnes su batais galuose. Taigi šitas pripūstas sargybinis žvaliai stovėdavo žemyn galva, kojomis į viršų, ir saliutuodavo įeinančiam parodos lankytojui.

Doleris

Atrodo, jog doleris, kaip valiuta, labai įkvepia Svirnelį. Greičiausiai žodžiai„JAV“ bei„doleris“ jam skamba kaip patraukli sąvokų porelė, jie įkūnija kapitalizmą kaip tam tikri meniškai abstrahuoti sinonimai, kuriuos menininkas naudoja kaip aiškią nuorodą, kur link turėtų krypti mūsų asociacijos.

„Kapitalas“ (2010, juoko mechanizmas, dolerio kupiūros). Objektas sudarytas iš suglamžytų dolerio kupiūrų, priklijuotų prie juoko mechanizmo. Savo forma ir pridėta uodega jis primena mažą šuniuką ar žiurkę. Žiūrovui priartėjus, objektas staiga pradeda garsiai juoktis ir ritinėtis pirmyn atgal.

„Pabaisa“ (2008, skutimosi mašinėlė, laikiklis, dolerio kupiūra, jungiklis, kabelis). Tai – interaktyvus objektas, kai, paspaudus mygtuką, prietaisas įsijungia. Tada pasigirsta skutimosi mašinėlės zirzimas. Ant jos užklijuota dolerio kupiūra, kuri irgi vibruoja taip, kad viskas susilieja, tampa neįskaitoma. Konstrukciją sudaro namų apyvokos daiktas ir laikiklis, kurį galima rasti, pavyzdžiui, laboratorijoje. Pasak autoriaus, tai – savotiška „bandomoji įranga kam nors tyrinėti“. Svirneliui kūrinys „Pabaisa“ įkūnija finansų sistemą: „Ji nesuprantama, neaiški, neskaidri ir leidžia isteriškus garsus.“

Paroda „Senis besmegenis“

Rugsėjo 4–22 d., galerija „Kairė–Dešinė“, Vilnius. Tinkamesnio vietos pavadinimo visur reikšmių ir prasmių ieškantis Kęstutis Svirnelis nebūtų galėjęs net sugalvoti. Iš tiesų jo objektai – ir apskritai visa paroda, kurią galima traktuoti kaip instaliaciją, – turi jau minėtą politinę potekstę ir žiūrovus verčia konfrontuoti su situacijomis, balansuojančiomis tarp viešumo ir privatumo. Užlipus laiptais, vedančiais į parodų sales, antrame aukšte tenka priimti sprendimą: eiti į kairę ar į dešinę? Pragmatiškumą, kuriuo galerijos „Kairė–Dešinė“ įkūrėjai vadovavosi rinkdami jai pavadinimą, Svirnelis dėkingai priima ir toliau pina savo keistas gijas. Besitikintieji tiesmukos konfrontacijos, politinių krypčių ar nuostatų kritikos lieka nuvilti. Vietoj to programa „patiekiama“ subtiliai, ant geresnių dienų mačiusio skardinio padėklo. Savo parodai Svirnelis objektus sukūrė iš daiktų, kurie buvo naudojami dar šaltajame kare, iš medžiagų, įgytų internetu ar specializuotose parduotuvėse.

Galerijos kairiosios salės gale, už keistai klūpančių figūrų su dujokaukėmis, ratu sukasi gerai apšviestas pripučiamas senis besmegenis („Senis besmegenis“, 2012, apsauginiai kostiumai, dujokaukės, pripučiamas senis besmegenis, judesio daviklis, plastiko vamzdžiai, orapūtė). Priėjus arčiau, judesio daviklis įjungia mechanizmą, kuris, monotoniškai kaukdamas kaip sirena, pripučia figūras. Guminiai kostiumai, iš kurių susiūtos figūros, pasak autoriaus, šaltojo karo metu buvo saugomi slėptuvėse tam atvejui, jei kiltų atominio, biologinio ar cheminio karo pavojus. Figūros grėsmingai iškyla virš lankytojų galvų, o mielai besišypsantis senis besmegenis lieka ramiai suktis ratu antrame plane.

Pripučiama instaliacija, pasak Svirnelio, yra politinių arba ekonominių sistemų atitikmuo. Autorius su šypsenėle savo darbą komentuoja taip: „Jei prie sistemos prieini per arti, ji išsipučia ir tu stovi priešais ją kaip prieš nepereinamą mišką.“

Galerijos dešiniojoje salėje eksponuojamas „Sociumas“ (2012, nutekamasis vamzdis, vienkartinės pirštinės, judesio davikliai, orapūtė). Žiūrovo akių lygyje nuo lubų nuleistas horizontaliai pakabintas pilkas nutekamasis vamzdis, nuo jo karo vienkartinės pirštinės, kurios naudojamos veterinarijoje, pavyzdžiui, karvėms apsėklinti. Asociacija su karve neatsitiktinė, nes visas objektas primena labai didelį tešmenį su neįtikėtinai daug spenių. Įkyriai zyziant objektui, pirštinės ant vamzdžio ima lėtai pūstis autoriaus numatyta tvarka – daugybė rankų ištiestais pirštais tiesiasi įvairiomis kryptimis. Tešmuo virsta savotiška gėle. Anot menininko, šis objektas primena erdvėlaivį ar jūros gyvį. Orapūtė nutyla, ir objektas vėl palengva subliūkšta. Viena ar dvi rankos lieka styroti šiek tiek ilgiau už kitas, o vienas lankytojas šalia manęs garsiai sako: „Visai kaip rinkimų kovoje!“

Viršutiniame galerijos aukšte patalpą buvo pasidaliję du darbai. Vienas iš jų – „Sūplaukės“ (2012, lėlės, vaikiškos dujokaukės, aliuminio vamzdeliai, trosas, variklis, medis, kabelis). Dvi lėlės kabo lyg kartuvėse. Jos taip natūralistiškai pagamintos, jog atrodo kaip gyvos, jas galima maitinti, jos turi savotišką virškinimo sistemą ir joms reikia keisti vystyklus. Ant lėlių galvučių uždėtos dujokaukės. Tarp kartuvių ir lėlių įsiterpusi troso ir aliuminio vamzdelių konstrukcija primena virvines kopėčias, ore tvyro asociacijos ir prisiminimai apie siaubingus televizijos pranešimus. O gal tai fetišai? Priėjus prie objekto ir paspaudus ant grindų esantį mygtuką, variklis pradeda sukti kopėčias su lėlėmis. Taip išsipildo pavadinimo pažadas – viskas sukasi kaip tikrose karuselėse – „sūplaukėse“, o ne tik mintyse.

Antras kūrinys viršutinėje patalpoje pavadintas „Širdies-plaučių paketas“ (2012, stovas, oro pompa, variklis, kabelis, jungiklis, balionas). Iš pirmo žvilgsnio visa konstrukcija atrodo greičiau kaip techninė kokio nors eksperimento įranga. Ant stovo vietoj fotoaparato pritvirtinta pompa, o ant jos ventilio užmautas mažas raudonas širdies formos balionėlis. Prieš konstrukciją ant grindų įrengtas jungiklis. Jį paspaudus, ima suktis rankena, paleidžianti į darbą pompą, o kitame pompos gale raudonas širdies formos balionėlis tuo pačiu ritmu išsipučia ir subliūkšta. Jis plaka tarsi gyva, trapi maža širdelė – o įdėmiau pažiūrėjus, širdelė primena snaiperio šautuvo taikiklį, matomą pro vamzdį.

Iš vokiečių k. vertė Jurgita Ludavičienė

DAILĖ

Publikuota 2013-01-09 14:30 | 2013, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Linas Blažiūnas. Spygliaraštis

2019 09 10–10 05

Toma Šlimaitė. Nežemiški vaikai

2019 09 10–10 05

Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai