Ilgos sutemos

Lidos Dubauskienės paroda „Būsena“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Monika Krikštopaitytė

Pristatyme sakoma, kad paroda skirta „išsiilgusiems tikrosios grafikos“. Bet tai tik pusė tiesos.

Taip, Lidos Dubauskienės darbai raižyti, braižyti, sluoksniuoti ir atspausti klasikine technika, parodytas nepriekaištingas meistriškumas, net ekspozicija atrodo gana klasikinė. Bet taip tik atrodo. Pažiūrėjusi bent tris mažo formato darbus esi įtraukiama į „filmo“ žiūrėjimą. Kūriniai valdingai nurodo, kur stovėti ir kaip judėti. Todėl tai veikiau instaliacija, nes kūriniai ir jų išdėstymas visiškai transformuoja erdvę ir valdo žiūrovą. Pirmiausia turi peržengti saugų (pusės rankos) atstumą ir priartėti prie atspaudo, kitaip paprasčiausiai neįžiūrėsi. Kai priartėji, supranti, kad turi reikalą su erdve, išsiplėtusia į kitą perspektyvos pusę. Tokia, kokios meldė pravoslavų ikonos. O kadangi jau palinkai, būtinai prarasi pusiausvyrą ir įkrisi.

Vienodo formato kvadratai iš tolo labai panašūs vienas į kitą. Tačiau nuo tos akimirkos, kai įkritai į tą kambarį, kur stovi kėdė, o ant jos kartais sėdi moters figūra, nevalingai imi judėti išilgai, nes kiekvienas atspaudas nuo ankstesnio skiriasi tik šiek tiek. Jei seki eigą, gali pamatyti, kaip pravažiuojančios mašinos žibintų šviesos juosta pro langą nukeliavo siena. Kaip kitame kambaryje kažkas uždegė šviesą ir ši trumpam išlindusi per slenkstį pakeitė kambarį. Kaip sutemos virto tamsia naktimi, o paskui išaušo ir atsidengė veido blyškumas. Jei seki, pamatysi tai, ką gali matyti tik labai artimi žmonės – vienas kito buvimą tam tikru laiko atstumu.

Paklususi „kadrų“ eigai supranti, kad toji anonimiška, paslaptinga ir tokia sava moteris budi visą naktį. Prie tavęs mažo, prie sergančio, prie savo vienatvės, gal ji laukia, kol grįš dukra, sūnus, mylimasis, mylimoji, sesuo, tėvas, motina, senelė, katė. Kiekvienas yra matęs budinčiąją. Jos laukimas visuomet kažkuo panašus. Daugiausia jos nuveikia tuo, kad yra. Kaip konstanta. Kaip ašis.

Todėl sukausto nerimas, kai kambarys lieka tuščias. Šviesa keičiasi tik ant tuščios kėdės. Tada tu pradedi laukti, tu rūpiniesi, tu budi. Tu tampi laukiančia ir budinčia šios jausmo schemos ašimi.

Dubauskienė įvilioja į archetipinės budinčiosios kambarį, o paskui paverčia ja žiūrovą. Išgyvenusi tokius gilius virsmus ne juokais suabejoji, ar tai tik klasikinė grafika, o ne šamaniški reikalai… Visa laimė, kad toji gelmė, nors kartais ir skaudžiai niūri, alsuoja gerumu ir išmintimi. Tokia kūryba man atsako į klausimą, kam menas reikalingas.

Tamsiame kambaryje, kuris prašosi būti siejamas su pasąmonės ar ikisąmonės sfera, eina laikas, juda šviesa, dyla atspaudo klišė. Daug ir mažai. Erdvu minčiai, mažai žodžių. Aukštasis pilotažas. Tokius ir panašius kūrinius reikia ne „perskaityti“ kaip kodus, juos galima tik išjausti. Šis ciklas neskaidomas, nebent tik kiek mažesniais ciklais. „Būsenai“ reikia laiko susiformuoti, ją išgyventi, suvokti, apžiūrėti ir naujai suvokti. Tai pirmoji Lidos Dubauskienės personalinė paroda po penkerių metų. Akivaizdu, kad laikas buvo skirtas pasinerti į gelmes. Sako, iš ten niekada negrįžti tokia pati.

Publikuota 2012-05-05 13:41 | 2012, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai