Grafika metrais. Irenos Daukšaitės-Guobienės paroda „Konfigūracijos: vaizdas ir tuštuma arba pasakos be galo“

Giedrė Jankevičiūtė

Lapkričio 6 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaryta Irenos Daukštaitės-Guobienės grafikos paroda – dailininkės dovana sau ir mums jos gimtadienio proga. 70-ojo gimtadienio. Matant dailią, elegantišką, judrią, švytėte švytinčią parodos autorę, tuo sunku patikėti. Šis skaičius stebina ir apžiūrint parodą: reprezentuojančią geriausias mūsų grafikos tradicijas, kartu kupiną eksperimento dvasios.

Oficialus parodos pavadinimas – „Konfigūracijos: vaizdas ir tuštuma arba pasakos be galo“. Man labiau patiktų autorės paminėtas neoficialusis: „Grafika metrais arba pasakos be galo“. Jis tiksliau perteikia sumanymą ir autorės santykį su eksponuotais kūriniais. Ši paroda – viena didelė instaliacija, sudaryta iš atskirų daugiavaizdžių grafikos „istorijų“, sumodeliuotų jau galerijos erdvėje. Žinoma, kiekvieno segmento branduolys atsirado studijoje, bet galutinis jo dydis ir forma nebuvo iš anksto nulemti.

Atsinešusi į galeriją savo istorijas Irena jas sudėliojo taip, kad maksimaliai išryškėtų kiekvienos plastinė ir prasminė intriga. Tiesa, skaitant siužetą, bendro visumos vaizdo neužtenka; reikia įsižiūrėti į atskiras kompozicijos dalis. Beveik visada jos pakoreguoja pirminį įspūdį. Dalis atspaudų į parodą nesutilpo. Juos teko neštis namo. Irena prisipažino nujautusi, kad grafikos centro galerijos salėse sunkiai sutilps. Galvojusi apie VDA „Titaniko“ erdves, bet tai būtų buvę nelojalu širdžiai brangios „Kairės–dešinės“, o kartu ir aplink grafikos centrą susibūrusios grafikų bendruomenės atžvilgiu. „Titanikas“ būtų leidęs plačiau išsiskleisti, bet ir sumažintas parodos formatas visiškai adekvačiai perteikia autorės sumanymą. Juk kiekvienas darbas, pasak Daukšaitės-Guobienės, kaip ilgas sakinys su visais reikalingais žodžiais. Kiek jų turi būti? Kalbant tai nustato aplinka, dėliojant parodą – erdvė ir santykis su gretimais kūriniais.

Patirtis sako, kad dažnai sakinys su mažiau žodžių veikia labiau, nes būna aiškesnis ir gražesnis. Suprantant grafikos vaizdų dėlionę kaip lankstų sakinį iš daugybės žodžių atsirado ir apibūdinimai „grafika metrais“, „pasakos be galo“. Jie išreiškia du Irenai svarbius orientyrus: švaraus, šaltoko techno bruožų turinčio stiliaus siekiamybę ir paslėptą folklorizmą, kuris jai, kaip ir beveik visai jos kartai buvo ir liko svarbus romantika, paslaptim, senove, naivumu. Po tokiu tariamai lengvu ir švelniai ironišku santykiu su menu iš tiesų glūdi itin rimtas ir atsakingas požiūris. Irena yra labai reikli savo darbams. Ji eksperimentuoja, bet niekada neperžengia pasirinktos dailės šakos ribų, mėgina išsiversti tomis priemonėmis, kurias siūlo grafikos tradicija, nors kartais pasiduoda pagundai ją paįvairinti: dažo atspaudus, juos įplėšia, persiuva siūlais.

Šįkart ji pasirinko modulinių dėlionių principą. Suderino jose multiplikuotas figūrines miniatiūras su abstrakčiais vaizdais, keičiančiais seniau sukurtų ir rodytų kompozicijų prasmes. Grafika „iš surenkamų elementų“ jai leido suderinti ištikimybę tradicijai ir impulsyvumą, smalsumą. Parodoje viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų, bet ekspozicijos autorė mėgina savo preciziškumą maskuoti. Kalbėdama apie „grafiką metrais“ kuria įspūdį, kad viskas atsirado labai lengvai ir daug ką lėmė atsitiktinumas. Jeigu prisiminsime, kad tikram meistrui nereikia vaikščioti su centimetru, nes norint tiesiai pakabinti paveikslą jam užtenka įgudusios akies ir rankos, tai suprasime, kad tas atsitiktinumas remiasi ilga patirtimi ir sunkiu darbu.

Parodos kūriniai sukurti oforto ir akvatintos technika. Ir viena, ir kita pakankamai subtilios. Tokiam temperamentingam žmogui kaip Irena jos kiek per tylios, bet dailininkė moka pridėti jėgos ir garso savo atspaudams. Neprarasdama saiko: keli spalviniai akcentai, kai kur dažo reljefas, įbrėžimas, mašininiu zigzagu persiūta japoniško popieriaus aplikacija. Šįkart naudotos tik trys spalvos – balta, juoda, raudona. Irena prisipažįsta sąmoningai save ribojusi, nes spalvas mėgstanti ir dažnai pasiduodanti jų gundymui.

Man Daukšaitė-Guobienė visų pirma yra knygos dailininkė, žavinti erdvės pojūčiu ir gebėjimu kurti naratyvą iš laike plėtojamo dvimačio vaizdo. Su knyga dirbantis grafikas turi būti racionalus, bet jei racionalumas nustelbia improvizacijos impulsą, rezultatas nepranoks normos. Irena meistriškai suderina racionalumą su improvizacijos azartu. Ši jos talento briauna ryški ir grafikos centro galerijos parodoje. Ekspozicija – tarsi erdvėje išskleistas knygos maketas, be teksto, vien vaizdais kuriantis pasakojimą apie grafikos meno grožį ir magiją. Net grynai geometrinės formos, kaip balta ir raudona stačiakampės skiautelės kompozicijoje „Slenkstis – vartai“, užmezga emocinį kontaktą tarpusavyje, įtraukdamos į savo santykius žiūrovą. Juoda uodega kompozicijos „Skambanti tyla“ kūną sudarantiems baltiems atspaudams pritaisyta ne vien dėl plastinės pusiausvyros. Ji sukuria ir siužetinę intrigą, neleisdama baltajai kūrinio daliai „nuskristi“. Tiesa, pasak parodos autorės, ji norėtų, kad žiūrovai skaitytų kūrinių pavadinimus ir mėgintų suvokti jos kūrinius sekdami mintį. Kartais tie pavadinimai pernelyg romantiški. Tačiau net didžiausi antiromantikai, atėję į parodą, manau, pirmiausia vertins skonį, meistrystę, eleganciją, pastebės detales ir pajus visumą, kurią vadinčiau himnu grafikai.

Publikuota 2012-11-16 14:43 | 2012, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Linas Blažiūnas. Spygliaraštis

2019 09 10–10 05

Toma Šlimaitė. Nežemiški vaikai

2019 09 10–10 05

Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai