Grafika be citatų ir politikos

Lidos Dubauskienės paroda „Būsena“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Kristina Stančienė

Kartais, be paliovos gilinantis į menines idėjas, prikimštas filosofinės, mokslinės, socialinės, politinės argumentacijos, pasiilgsti ir tylios, nepretenzingos kalbos… Arba –­ panūsti patirti tą keistą akimirką, kai paprasčiausias veiksmas (tylėjimas, alsavimas, žiūrėjimas etc.) ar kažkoks kasdienis daiktas, interjeras dailės kūrinyje staiga dvelkteli veriančiu tikrumu. Gal net amžinybe…

Kaip tik tokia yra Lidos Dubauskienės grafika. Žmogaus, daikto ar kambario virsmas į kitą, nebematerialią ir nekasdienę, substanciją parodoje užvaldo nuo pat pirmo apžiūrėto estampo… Joje nerasime nei žodžio apie politiką ar visuomenę, jokių citatų ar filosofinių doktrinų interpretacijų. Savo kameriškumu, „tylumu“, formos paprastumu ir turinio giluma ji stipriai skiriasi nuo kitų ryškių L. Dubauskienės kartos grafikių – Eglės Vertelkaitės, Birutės Zokaitytės, Eglės Kuckaitės, Laisvydės Šalčiūtės kūrybos.Žinoma, skirtumas – ne kokybinis. Ir tikrai ne kiekybinis (L. Dubauskienė – ne itin „produktyvi“ menininkė; paskutinę personalinę parodą ji surengė prieš penketą metų). Tiesiog – kitas pasaulėvaizdis, kiti kūrybos įrankiai.

Viena vertus, grafikės naudojami instrumentai ir medžiagos – tai įprastas klasikinės giliaspaudės grafikos arsenalas –­ cinko plokštelės, plieno adata… Bene su tokiu pat įkvėpimu metalą raižo, nuodija, šveičia, trina ir spaudžia daugybė šiuolaikinių grafikų (išties lietuvių grafikoje šiandien puikiai dera „sena“ ir „nauja“, t. y. tradicinės technologijos ir konceptualus mąstymas). Meistrystė, techninis virtuoziškumas L. Dubauskienės kūrybos atveju tampa vienu svarbiausių kūrinio dėmenų, arba – idėja, koncepcija, kurios menininkė specialiai neieško.

Tačiau L. Dubauskienės grafika nėra paprasta. Menininkės darbų turinys „leng­vas“ tik iš pirmo žvilgsnio. Čia kaipmat kyla daugybė klausimų. Ar žmogų keičia išorės veiksniai, ar kaita kyla iš mūsų pačių? O gal visa tai kažkokiu neregimu būdu susijungia? Galbūt žmogus, jo esybė keičia aplinką? Arba koks nors daiktas… Juk visuose mažulyčiuose (6×6 cm) L. Dubauskienės estampuose „dalyvauja“ kėdė, kuri tiesiog stovi kambaryje, ir sėdinčios moters figūra. Tačiau kai menininkė it elektros jungiklį spusteli ir „įjungia“ tonų, pustonių, šešėlių, šviesos srautų ir tamsių kerčių, niuansų ir kontrastų „apšvietimą“, jos estampų serijos virsta įtraukiančia nuojautų, nuotaikų, būsenų virtine.

Žvelgiant į šias miniatiūras, kartkartėmis norisi grįžti prie jau matyto kūrinio. Akimirkai apninka abejonė – ar tikrai įmanoma šitaip neatpažįstamai pakeisti vos keletą vaizdinių? Ar aname estampe tikrai neplytėjo tokia pati šešėlio juoduma, neakino tokie pat šviesos blyksniai? Tai, kad menininkė niekur nesikartoja –­ tik formalioji žaidimo pusė. Begalinė keleto statiškų motyvų kaita sukuria didelį dvasinį krūvį. Nes tai ne tik išorinis virsmas, bet ir vidinių procesų, dvasinio gyvenimo atspindys.

L. Dubauskienės grafika yra itin „tapybiška“ ir „minkšta“: tylus pustonių kuždėjimas, kartais taip skaudžiai nutvieskianti šviesa ar baugios, tamsiais šešėliais knibždančios kertės… O žvelgiant į dulsvą šviesą, krentančią ant sėdinčios figūros rankų, ima atrodyti, kad šių kūrinių „giminystės“ ryšių reikia ieškoti ne tik šiuolaikinėje dailėje. Man regis, būtent šitaip švyti Rembrandto „Sūnaus palaidūno“ pėdos, panašų – keistą, su drovumu ir neįmenama paslaptimi sumišusį dvasingumą spinduliuoja Van Ey­cko madonų veidai, lygiai taip „mažųjų olandų“ interjeruose kasdienė buitis, banalios scenelės virsta iškalbingomis metaforomis…

Stipriai veikia ir pati parodos ekspozicija. Dešimtys horizontaliomis juostomis sukabintų estampėlių – tai ritmiškai išsirikiavę tamsūs ploteliai baltame sienų fone. Tarsi taisyklinga punktyrinė linija, kelyje be paliovos pro šalį lekianti skiriamoji juosta, elektros stulpai, kelio riboženkliai… Kažkuo primena būseną, kurią tiksliausia būtų vadinti savotišku kelionės transu. Tą, kuri kartais tampa svarbesne už kelionės tikslą…

Palikusi ant galerijos sienų ištemptą virvelę (kuri iš tiesų tebuvo reikalinga tvarkingai sukabinti darbus), menininkė nejučia sukūrė įspūdį, tarsi kūriniai kybotų suverti tiesiai ant jos, neliesdami sienos… Neįrėminusi estampų, palikusi juos laisvai „kvėpuoti“ erdvėje, ji tarsi leido mums apsispręsti: galime svaigti nuo punktyrinio kelionės ritmo arba gilintis į mažytį kiekvieno estampo pasaulėlį. Manau, būtina patirti abu malonumus. Arba –­ grafiką be citatų ir politikos…

Literatūra ir menas

Publikuota 2012-05-15 12:50 | 2012, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai