Dvidešimt devynios tapatybės

Laisvydės Šalčiūtės personalinė paroda „Orlando. Biografija“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Laisvydės Šalčiūtės parodos pavadinimas pasiskolintas iš Virginijos Woolf 1928 m. parašyto romano „Orlando“, tik paantraštė („biografija“) tampa pavadinimo dalimi.

Pati rašytoja savo kūrinį apibūdino kaip biografinio žanro parodiją aiškiai parodydama jos fiktyvumą – Orlando iš karalienės Elžbietos I laikų didiko, ambasadoriaus Turkijoje, virsta karalienės Viktorijos laikų moterimi. Romanas dedikuotas artimai draugei, taip pat rašytojai Vitai Sackville-West. Virginija Woolf nepasitenkino tik užrašydama išgalvotą, bet tikrų istorinių faktų ir papročių prisodrintą biografiją – ji dar parinko ir vaizdinius Orlando egzistavimo „įrodymus“: nutapytą didiko portretą ir kitų personažų fotografijas, kuriose net trys Vitos Sackville-West atvaizdai. Romanas užbaigiamas šia diena (1928 m. spalio 11 d.) tarsi atgręžiant skaitytojui veidrodį (arba kine pagrindinei aktorei žvelgiant tiesiai į kamerą, t.y. žiūrovą).

Laisvydė pagauna šį žvilgsnį ir konstruoja fiktyvią biografiją šiandien, naudodamasi romanu tik kaip transporto (ar transformavimo) priemone, laisvai perkeliančia herojus ir herojes iš vieno laiko į kitą, iš vyriško kūno į moterišką ir atvirkščiai. Pasak menininkės, „remdamasi pagrindine Virginijos Woolf romano „Orlando” idėja apie žmogaus lyties sąlygiškumą, perdirbau internete rastas atsitiktines fotografijas ir tekstus, ir sukūriau (foto)romaną ORLANDO. BIOGRAFIJA – savą romano versiją, tiesiogiai nesusijusią su literatūros kūriniu. Man buvo įdomu kurti vaizdinius ir kalbinius darinius, kurie nebūtinai turi ką nors bendra su tikrove, bet ją papildo ir praplečia jos suvokimą.“

Daugiau nei tekstais, nei vaizdais Virginija Woolf parodoje nedalyvauja. Laisvydė suteikia Orlando meno ir popkultūros simbolio Monos Lizos veidą, regis, jau taip pereikvotą, kad beveik nematomą, kaip tas stiklu uždengtas ir minios turistų nepaliaujamai fotografuojamas Da Vinci originalas. Tačiau pasirinkimas tikslus ir motyvuotas, nes Mona Liza ir yra mūsų laikų Orlando, nuolat kintančių tapatybių ir fantastiškiausių spekuliacijų objektas. Ar tai tikrai moters portretas, ar menininko autoportretas? Ir ką reiškia ta kreiva šypsena? Paulina Eglė Pukytė aprašė pastarųjų metų „tyrimus“, todėl žinau, ko šypsosi Mona Liza. Ji laukiasi antro vaiko. Pamirškite Renesansą – kam dar rūpi meno istorija? Yra „Da Vinčio kodas“, o gal net kodeksas. Citavimo indeksas. Google. Youtube. Ne originalas, o pakartojimai ir perdirbiniai palaiko nuorodų tinkle spurdančių kūrinių gyvybę. Dar turiu Taivano galerininkės vizitinę kortelę su nuotrauka, kur vakariečiams sunkiai ištariamas jos vardas pakeistas paprastesniu – Mona Liza.

Tai galėtų būti atskiras žanras. Yra net tinklalapis, kuriame Mona Liza pristatoma kaip Modern Liza ir kur galima pasižiūrėti daugybę jos transformacijų ir apropriacijų: nuo Marcelio Duchamp’o ūsuotos gražuolės („L.H.O.O.Q.“, skambančiu kaip „jos karšta subinė“) iki Salvadoro Dali „autoportreto“, išpampusių Botero madonų, Roberto Rauschenbergo ir Jasperio Jonso „skrodimų“ ir daugkartinių Andy Warholo dauginimų – 2, 4, galiausiai – „30 geriau nei viena“. Mona Liza čia yra aukštojo meno simbolis, kurį reikia desakralizuoti, transformuoti, nuvainikuoti, nužudyti, privatizuoti, suasmeninti. Laisvydė Šalčiūtė jau ne pirmus metus matuojasi šią „pomirtinę“ kaukę, sugebėdama jai suteikti šiuolaikišką išvaizdą. Šiuolaikišką ne mados, o aktualių idėjų prasme.

Moną sutapatinusi su Orlando Laisvydė ne tik išryškino lyties sąlygiškumą, kintamumą, bet ir meno mitų virtimą medijomis – kai pats simbolis tampa ne tik pranešimo turiniu, bet ir priemone, sulydančia skirtingus kontekstus. Laisvydės Orlando – tai meno iliuzijos biografija. Neatsitiktinai ji prasideda dešinėje salėje su užrašu „Triušis nebegyvas, Alisa“, o apsukę ratą skaitome: „Atsakymo nėra. Atsakymo nebus. Jo niekada ir nebuvo. Tai ir yra atsakymas.“

Laisvydės parodoje Orlando (= Mona Liza) tampa kareiviu ir boksininku, pianiste ir prostitute, mergaite ir berniuku, o kartais net keliais personažais vienu metu vienoje erdvėje. Nuotraukos dažnai primena XX a. pradžią ir ankstesnius laikus – pasak autorės, geros rezoliucijos retro nuotraukų internete lengviau rasti nei šiuolaikinių. Kitas dalykas – dabartinės fotografijos dinamiškesnės, įmantrių rakursų, o statišką Monos galvą ne ant kiekvieno kūno „užmausi“. Todėl parodos orlandai pozuoja sustingę didybėje ar tuštybėje. Jie neapsimeta „senovės fotografijomis“ – nepaisant puikios šilkografinių atspaudų kokybės akivaizdu, kad tai kiborgai, dirbtiniai padarai, atgaivinti lakia fraze ir talentingos menininkės prisilietimu. Jų estetika kažkuo primena 3D filmų herojus, kurių iliuzinis tikroviškumas yra pats tikriausias jų dirbtinumo įrodymas.

Tačiau be tekstų tai būtų keistenybių kunstkamera, fotokentaurų zoologijos sodas. Tiksliai parinktos frazės įlieja kraujo spengiančioje amžių tyloje sustingusiems personažams. Tekstas atlieka dvejopą funkciją: siunčia pranešimą ir komentuoja (ar kvestionuoja) atvaizdą. Pranešimas gali būti kontroversiškas ir neatitikti portretuojamojo amžiaus, epochos, lyties. Nors lyties klausimas, visiems dėvint Monos Lizos veidus, kaip ir atkrenta – klesti Virginijos Woolf apdainuotas androginiškumas. Pavyzdžiui, po pasitempusiu uniformuotu kareiviu parašyta: „Mylėdamasis visada nusisegdavau laikrodį. Net jei likdavau su drabužiais. Net jei būdavome lauke žiemą.“ Kareivis – praėjusio amžiaus, žodžiai – šiuolaikinės britų menininkės Tracey Emin. Tekstai siejasi su savęs ir kito matymu, kūrimu, vertinimu ir dažniausiai feministiniai: „Kai Dievė kūrė vyrą, ji tik juokavo“; „Aš būsiu post-feministė post-patriachalinėje visuomenėje.“

Parodos pristatyme Laisvydė cituoja Jacques’ą Lacaną, teigusį, kad pastovus kūniškas ir vizualus tapatumas mus gali pasiekti tik kaip plyšys tarp žodžių ir vaizdų. Pasak menininkės, „darant šį darbų ciklą man buvo įdomu perkurti realybę kaip trauminį fantazmą ar sapną sapne. Iš internete rastų vaizdų ir citatų kūriau atstumo, stokos, geismo, griūvančios tapatybės ir iliuzijos žaismą, neapibrėžtą laike ir erdvėje.“

Šalčiūtės parodoje vienodai svarbūs visi trys elementai: vaizdas, tekstas ir žvilgsnis. Biografijos konstravimas neatskiriamas nuo jos kūrėjo/s ir suvokėjo/s. Autorė čia gal net mažiau svarbi už žiūrovę, nors Skaidra Trilupaitytė įžvelgė Monos atvaizduose Laisvydės alter ego. Vis dėlto galutinį paveikslą ir parodos pasakojimą sukuria žiūrėtoja/s. Menininkė nedviprasmiškai leidžia tai suprasti, parodoje pakabinusi veidrodį. Vos įžengusi į kairę galerijos salę ant galinės sienos pamatai veidrodį, kuriame atsispindi kardu užsimojusio/s Orlando atvaizdas. Tačiau priėjusi arčiau tarp Monos veidais žvelgiančių orlandų pamatai save. Vaizdo, biografijos, net tapatybės suvokimas priklauso nuo požiūrio, žvilgsnio pozicijos. Nesvarbu, kad atspindimas fragmentuotas kūnas. Lyg to būtų maža, po veidrodžiu, tiesiai iš sienos, kyšo kojos su pačiūžomis. Taigi matai savo veidą ir svetimas kojas – tai bandymas pasijusti „kito kailyje“.

Kodėl kojos? Romane Orlando kojų grožiui skirtas ne vienas puslapis. Vyro kojomis, kurios nebuvo slepiamos, galėjo visi gėrėtis viešai, o netyčia pro sijonus šmėstelėjusi Orlandos kulkšnis kone kainavo jūreiviui gyvybę. Tačiau čia kojos su pačiūžomis ir veidrodžiu, tad pirminė aliuzija į Roberto Goberio iš sienų kyšančias vaškines galūnes atkrinta. Pačiūžos taip pat nurodo kaitą, transformaciją – jomis naudojamės vandeniui virtus ledu. Galerijoje ledo nėra, ir tai rezonuoja su dramatiškiausiu romano epizodu, kai dėl rusų kunigaikštytės pametęs galvą Orlando mato, kaip kartu su staiga ištirpusiu ledu dingo mylimoji. Laisvydės instaliaciją galima pavadinti dingusių iliuzijų altoriumi, kurį bent jau mintyse pastato kiekviena/s palikta/s meilės kankinė(-ys). Čia ir fotografijos, ir užrašai, ir senovinės servetėlės – tai primena knygoje minimą Orlando turėtą maldaknygę, kurią ant ešafoto laikė Škotijos karalienė Marija Stiuart – su jos kraujo dėmele, plaukų sruoga, duonos trupiniu ir tabako dulkelėmis. Tarp servetėlių, prisegamos marškinių apykaklės, lakūnių ir gražuolių rasime ir Marcelio Duchamp’o portretą, kad nepamirštume, kas pirmas Monai Lizai nupiešė ūsus.

Atidūs skaitytojai dažniausiai yra įdėmūs klausytojai. Ir pastabūs žiūrėtojai. Tie, kurie skaitė ar bent laikė rankose Virginijos Woolf romaną „Orlando“, tikrai pastebėjo, kad pavadinimas prasideda ir baigiasi ta pačia raide – tobula geometrine figūra, neturinčia nei pradžios, nei pabaigos. O. Žinoma, jei laikė rankose ne lietuvišką vertimą, kur iš vyro į moters kūną keliaujanti persona tampa tai Orlandu, tai Orlanda, o romano pavadinimas – tiesiog „Orlandas“. Kai konceptualūs turinio pokyčiai aukojami dėl kalbos normų, ji sustingsta kartu įšaldydama konservatyvią lytiškumo sampratą. Tačiau taip veikėja/s įvietinama/s – tampa beveik vietiniu, – nes dviprasmybės ir neapibrėžtumas, savitumo ir kitoniškumo susiliejimas trikdo sodietišką lietuvių mentalitetą. Orlando iš sodžiaus ar Orlandas iš sodo? Laisvydė Šalčiūtė grąžina Orlando į tarptautinį kontekstą – suteikdama naujų impulsų ne tik literatūros, bet ir vaizdų vertimo menui.

Laima Kreivytė

Publikuota 2012-03-23 14:57 | 2012, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai