Drugeliai tarp skalbinių

Monika Kalinauskaitė

Lino Blažiūno ir Lauros Selmistraitytės personalinės parodos galerijoje „Kairė–dešinė“

Šįsyk Vilniaus grafikos meno centro laiptinė skiria ne tik puses, bet ir žmogaus bei gamtos kūrinių pasaulius – Lino Blažiūno parodą „Baltas drugelis“ ir Lauros Selmistraitytės „Tai audinys“. Apeinu jas taip, kaip ir rašau, iš kairės į dešinę.

Kairėje salėje mane pasitinka stikle sustingusi gyvūnija. Ant sunkių grandinių pakabinti skaidrūs lakštai, kuriuose iš smulkių štrichelių išnyra grynas grožis – gyvūnų atvaizdai. Parodos koncepcija nuo filosofiškų ieškojimų („Jei snaigės krisdamos iš dangaus virstų baltais drugeliais, nebeliktų būtojo kartinio laiko“) peršoka prie beveik liaudies pasakos („Pagavau krentančią snaigę ir ji pavirto drugeliu. Drugelis nuskrido į sniegą ir vėl atvirto snaige. Vėjas tą snaigę pakėlė ir pavertė tuo pačiu drugeliu“), o baigiasi pačiu tikriausiu haiku („Įkalinti kūnai / Virsta baltais drugeliais / Sustingusiu skrydžiu“). Parodą lydintis tekstas kvapo neužima, tačiau ne jis čia svarbiausias, tad palikusi jį literatūros kritikams žengiu gaudyti drugelių.

Salės centre pakabintas gigantiškas baltasparnis, po kuriuo pribarstyta tokių pat smulkesnių, kirptų iš plono balto popieriaus. Sunku su tais drugeliais, pagalvoju. Jie, rodos, kišami visur – į tatuiruotes, šilko pramonę, sąsiuvinių viršelius ir įsimylėjėlių pilvus. Sunku priliesti drugelį taip, kad nepražudytum ar nepaverstum pigiu lipduku. Su liūdna šypsena prisimenu, kaip Lino Blažiūno kirptų drugelių buvo gaila per parodos atidarymą. Pasaulyje, kuriame snaigės ir lieka snaigėmis, lankytojų batai užnešė vandenynus tirpaus purvo, o jam nė motais joks baltumas ir skrydis… Bet su oru nepasiginčysi. Su gamta irgi, tad aš be jokių klaustukų, atviromis akimis priimu visą šį mažą žvėrynėlį: lapę vidury šuolio, plazdančią pelėdą, šerno ir elnio galvas, išdidesnes už bet kurį Romos imperatoriaus biustą. Kai kurie stiklai papildyti švelniais nespalvotais fotomontažais, kur žvėriukai trumpam grąžinami į namus – savą dangų ar apsnigtą mišką. Kai kuriuos salės lempos apšviečia taip, kad jie meta šešėlius ir įgyja daugiau tikrumo, o štrichas užauga kailiu.

Jautrumo ir estetiškumo čia nepaprastai daug, jie plevena kaip drugeliai aplink galvą. Sunku nesižavėti ir nesvaigti nuo to jausmo. Tačiau visi šie gyvūniški ir paukštiški pavidalai dabar nepaprastai pamėgti ir įkyriai matomi, vis šmėžuoja tai ant marškinėlių, tai iliustracijose. Nesunku suprasti, kodėl gamta ir jos formos dabar išgyvena tokį estetizavimą ir absoliutų žavėjimąsi. Kvėpavimas mišku veikia kaip natūralus narkotikas, nuo kurio galvoje lengvai spragsi ir akyse susitelkia migla. Gamta yra visuotinai išsiilgta ir dėl to įsimylėta. Tačiau kuo dažniau prieš akis pralekia tie patys kruopščiai realistiški elniukai ar pelėdytės, švytruojantys tai ragais, tai dideliausiomis akimis, tuo labiau stiprėja nuojauta, kad dailininkai tik atkakliai bando išmokti kalbą, kurios niekada nemokės nė vienas iš mūsų.

Pamenu, kaip praėjusį rudenį vaikštinėjau Lauros Garbštienės „Laikino meno fonde“ galerijoje „Vartai“, apžiūrinėdama jos asmeninį nuodingų augalų herbariumą. Jau tada perskrodė mintis, kad džiovinti žolynai yra savaime tokie dailūs ir išbaigti, kad jų mėgdžiojimas galiausiai palieka tik kastruotą reprodukciją, niekada nenudeginsiančią dilgėlę ir niekad snapu neįkirsiantį paukštį. Gera matyti grynus, kruopščius ir neproblematiškus kūrinius, gera justi plazdenimą ir vėją, tačiau galų gale pasigendu laisvės ir improvizacijos, drąsesnio ieškojimo ir didesnio atotrūkio.

Vis dar čiaudėdama drugeliais pasuku į dešinę, kur gamtinį keičia kultūrinis pasaulis. Kultūra neatsiejama nuo drabužių, o drabužiams reikia audinių. Čia jie ir dominuoja, atskirti nuo pavergiančių kūnų. Laura Selmistraitytė apie savo parodą kalba lakoniškai ir tiesiai: „tai ne teiginys / ne moralas / ne taisyklė. / […] / tai audinys. / tai tyla. / […] trapi riba tarp buvimo / nebuvimo, žinojimo / nežinojimo, apčiuopiamo / nepažįstamo“. Pirmąją ribą pamatau iškart. Tik viename antspaude, baltų naktinukų portrete, matomas ryškus spalvų kontrastas. Visi kiti, rodos, tuoj ištirps ir persikels į kažkokią tik kūriniams skirtą, žmogui nepasiekiamą anapusybę. Vėlgi dominuoja lengvumas – tikrai nepaprasta, kaip jis nesunyksta po tiekos medžio klišės spaudimų. Nieko labai individualizuoto darbuose nėra – jie tyčia neiškalbingi (juk tai „ne teiginys“ ir „ne moralas“). Matyti, kad rėždama, spausdama ir tepdama dažus menininkė iš tikrųjų audė, visiškai ištikima kiekvienai klostei. Kaip ir Lino Blažiūno parodoje, čia rodomos grynos formos, tik dar tyresnės ir tylesnės. Menininkė traukia į paviršių savaiminį audinio sakralumą ir tiesmukai atsisako bet kokių asociacijų, nuo kurių negaliu pabėgti žiūrėdama. Tenka vyti iš galvos mintis apie trapumo ir nekaltybės manifestus ir Magritte’o paveiksluose apvyniotas sapno žmonių galvas. Bandau nurengti nuo audinio prasmes, pamiršti, koks jis neišvengiamas ir svarbus, kaip jis neretai tampa pirma ir paskutine riba tarp kūnų. Tik taip lieku tyloje ir tuštumoje, kurioje apčiuopiu audinių įdomumą. Net jei nežinia, kas uždengta, greitai pasidaro aišku: šioje parodoje Laura Selmistraitytė atidengė mano bejėgiškumą. Po kelių ratų tuštuma susidrumsčia ir salėje pakvimpa švariais namų skalbiniais bei dažuotomis studijomis, kur natiurmortai drapiruojami atliekamomis staltiesėmis. Vos laikausi ant ribos – jau tuoj pradėsiu kurti nematomą kūną naktiniuose, pradėsiu ieškoti, kas iškelia paklodės kauburėlius ir užkabina kampus, kas apšviečia ir užmeta šešėlius. O autorė nenori, kad tai daryčiau, todėl apsisuku ir susitaikau su mintim, kad metas išeiti.

Atsiduriu vėl laiptinėje tarp priešingų krypčių ir skirtingų pasaulių. Ir nors šį kartą kultūra tarsi laimėjo amžiną dvikovą, pažėrusi įdomesnių argumentų ir labiau netikėtų įžvalgų, turbūt seniai buvau mačiusi tokią šitų sferų harmoniją ir pusiausvyrą. Gal tik vasarą, drugeliams malantis tarp džiovinamų paklodžių. Grįžtu į pilką tirpstantį miestą beveik laukdama, kol kelią perbėgs paklydusi lapė.

Publikuota 2013-02-15 13:36 | 2013, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai