Apie meilę sodžiui, artimui – tėvynei

Vilniaus grafikos meno centro (VGMC) galerijoje “Kairė-dešinė” veikia dailininko Kęstučio Grigaliūno paroda “apie MEILĘ”.

Darganotame, pritemusiame lapkričio mieste parodą apie meilę gali vaizduotis kaip šviesose skendintį intymių jausmų uostą. “Tačiau gali būti ir meilė tėvynei”, – primena lankytojus prie galerijos durų pasitinkantis parodos šeimininkas. Ir paklausia: “Ar žinote, kas buvo Tuskulėnuose?”

Pilietinė akcija.

Paprastai į parodas einame žiūrėti “grožės” (kaip pasakytų Antanas Baranauskas): dailių daiktų, vaizdų. Tačiau šioje jų ieškoti nevertėtų. Ir net žodis “paroda” čia kažkaip nedera. Nors kur dėsies? – turi jį vartoti. Greičiau tai pilietinė menininko akcija, visuomeninės laikysenos išraiška. Ir visas renginio grožis slypi čia.

Šia paroda, kuri išsiskleidė trijose galerijos salėse, menininkas įprasmino ir pagerbė už Lietuvos laisvę kovojusių, kankintų ir 1944-1947 metais nužudytų žmonių atminimą. Išvysti tokį rimtą K.Grigaliūną buvo itin netikėta, ypač pažįstantiems jį kaip kūrybinėmis idėjomis trykštantį, žaismingą, spalvingą, su “Fluxus” vardu siejamą menininką. Tačiau jo intencija šįkart, regis, buvo ne estetinė, o moralinė. Menininkas klausė, ką šių vyrų ir moterų likimas reiškia mums? Ar panašiems įvykiams pasikartojus drįstume pasekti didvyrių pavyzdžiu? Kodėl jie aukojosi? Kas yra tėvynė?

Žvilgsnio galia

Pirmojoje salėje rodomi išdidinti KGB represuotų žmonių pirštų atspaudai. Lakštų apačioje pieštuku užrašytos trumputės, vienodai pasibaigiančios jų biografijos – sušaudytas, sušaudyta. Gretimoje salėje matome portretinių nuotraukų, kurias menininkas rado sulaikytųjų bylose, kopijas. Jos sienos siūlais suskaidytos į vertikalias, sunumeruotas juostas, lyg bylas, kuriose išsitenka ten minimų žmonių atvaizdai. Kai kuriose juostose jų tėra vos vienas, kitose – visa grupė, nelygu kiek jų surinko bylos tyrėjai. Tačiau esama ir tuščių bylų. Menininkas čia siūlo stabtelėti ir susimąstyti: “Galbūt ji skirta jums?”

Trečiojoje salėje, apšviestoje ryškia šviesa, rodomos dvidešimt septynių politinių kalinių nuotraukos, kuriose jie per tardymą fotografuoti iš priekio ir profilio. “Labiausiai domėjausi šiomis nuotraukomis. Mane stebino išniekintų, kankinamų ir fotografuojamų žmonių žvilgsnio galia”, – sakė K.Grigaliūnas.

Menininko tyrimas

Šiai parodai, kurią galėtume vadinti asmeninio tyrimo išvada, menininkas rengėsi visus metus. Lindėjo istorijos archyvuose, pervertė 230 KGB sunaikintų lietuvių vyrų ir moterų baudžiamųjų bylų, surado 104 pirštų atspaudus ir 754 žmonių veidų nuotraukas.

Tad kas, jo manymu, yra meilė tėvynei? “Ji taptų abstrakčia sąvoka, jei nebūtų meilės artimui, meilės sodžiui, vaikystės žemei. Ne tėvynės sąvoką, o šiuos konkrečius dalykus vyrai gynė savo krūtinėmis, – tvirtino K.Grigaliūnas. – Nesu istorikas ar teisininkas. Man rūpėjo tik vaizdinė tyrimo pusė. Ji labai slėgė. Mąsčiau, kodėl jie paaukojo save? Apie tėvynės meilę juk jie negalvojo, o suprato, kad gali prarasti kažką artima ir brangaus.”

Tai kartojasi

Menininkas atkreipia parodos lankytojų dėmesį į romėnų filosofo ir rašytojo Marko Tulijaus Cicerono knygą “Tuskulo pašnekesiai”, kurios pavadinimas, atsitiktinai ar ne, sutampa su lietuvišku vietovardžiu – Tuskulėnai, kur ilsisi KGB nukankintų žmonių palaikai. Filosofo pašnekesių temos – sielvartas, liūdesys – siejasi tiek su vietove, tiek ir su parodos tema.

Kai kas, ypač sovietinės tikrovės neregėję žmonės, gali manyti, kad laikai, apie kuriuos užsimena parodos autorius, seniai praėjo. O gal jų nebuvo visai. K.Grigaliūnas tokiems sako, kad panašioje situacijoje atsidūrė žmonės per sovietinę agresiją 1991-ųjų sausį. “Mes, kaip ir jie, sėdėjome žibalo ir mirties tvaike”, – K.Grigaliūnas citavo savo bičiulius menininkus, Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjus, ir pridūrė: – Tai kartojasi.”

Mindaugas Klusas

Lietuvos Žinios

Publikuota 2009-12-01 15:06 | 2009, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai