Apie grafikos lengvumą arba Estampas‘08

Kamuojamas minčių ir abejonių sėdėjau prie savo naujo kūrinio eskizo. Nulipdžiau kaltą ir kavos puodelį. Bus toks natiurmortėlis, 3 metrai ant penkių. Tik dar nežinau, kokią medžiagą naudoti, gal bus granitas, gal – bronza. Na, norisi svorio, o štai tradicinės medžiagos sveria. Ir pagal fizikos, ir pagal piniginės apytakos dėsnius. Jums rodosi, kad netekau proto? Laimei (tiek Jūsų, tiek mano), tik rodosi. Be abejonės, tik trenktas skulptorius imtųsi vargti dėl tokio eskizo kaip maniškis. Aš apskritai manau, kad be idėjos dailininkas neturi nė piršto pajudinti ir situacija, kuria pradėjau savo kalbą, išgalvojau po kolegų metinės parodos. Estampo meistrai jau devintus metus iš eilės susirenka Vilniaus grafikos meno centro galerijoje ir pa(si)rodo, ką gero per dvylika mėnesių nuveikė.

Parodos „Estampas‘08” atidarymo metu pamatau tiek gerai žinomų, tiek naujų, jaunų veidų. Vaikštom po Kairę ir Dešinę su darbų autoriais ir interesantais, dairomės, uostinėjam ir ragaujam vyną, linguojam galvom, numykiam šį bei tą. Išdalinami diplomai ir paskatinimai, nugirstu, kad darbų atrankos vertinimo kriterijus – „idėjos vizualizacija“. Pasirodo, ir kitus kamuoja idėjų gryninimo karštinė. Deja, jos simptomai pastebimi ne visuose kūriniuose. Gaila. Jei nebūtų užsibrėžta eksponuoti bent po vieną iš autoriaus atneštų darbų, būtų galima tikėtis gerokai švaresnės parodos. Antra vertus, gal ir gerai, kad kūrėjai vieni kitiems profilaktiškai pasirodo, kartą metuose po vienu stogu susirenka.

Kartais man ima rodytis, kad grafikos technikų lengvumas sąlygoja jomis kuriančių menininkų lengvabūdiškumą. Žodį „lengvumas“ vartoju beveik tiesiogine prasme, neturiu omeny „nesudėtingumo“. Kruopštumo ir tikslumo reikalauja bet koks amatas, tačiau prieš pirkdamas sunkvežimį riedulių savam projektui, suksi galvą daug ilgiau, nei sėsdamas prie popieriaus lapo su pieštuku. Nes akmenys už pieštuką n kartų sunkesni. Ir nors estampinis popierius puikiausiai sugeria prakaitą, grafikams galbūt derėtų jį lieti mąstant, o ne tik spaustuvėje kanifolijos miltelius pustant.

Per tą nelemtą lengvabūdiškumą dingsta grafikos lengvumo teikiami privalumai. O jų, mano manymu, daugybė. Kitos technikos negali pasiūlyti tokios linijų ir dėmių įvairovės, čia svarbus kiekvienas plaukas, kiekviena dulkelė, kiekvienas judesėlis. Prisiliesi neatsargiai pirštu prie lako ir žiū – veidrodinis tavo piršto atspaudas jau turi progą puikuotis lape. Randantis kūriniams veikia daugybė veiksnių, jų nenumatyti deriniai vilioja galimybės nukrypti nuo vizijos, eksperimentuoti. Grafika graži savaime, tik kad tas gražumas – kaip cukrus – vieno nevalgysi. Norisi prasmių, norisi intelekto, nors užsimušk. O jei jau grožis, tai toks, nuo kurio negali akių atitraukti, prie kurio ne kartą norisi sugrįžti.

Įsidėmėjau vos keletą parodos „Estampas‘08” darbų . Džiaugiuosi, kad juos pastebėjo ir komisija su rėmėjais. Pirmąja buvo pripažinta jauna menininkė Rūta Spelskytė. Jos darbuose („Senos pakrantė“, „Masių nesusikalbėjimas“, „Mechanizmo nr.1 veikimo schema”, „D‘Orsay muziejaus salė“) – traukiantys, sausa adata užfiksuoti pasaulėliai, kiekvienas su savita nuotaika, tvarka ir krūviu. Užkliuvo Eglės Vertelkaitės „Gatvė“, kurioje nuotekomis virsta gyvenimo žingsniai, Milenos Liutkutės Lietuvos savybių paletė su kyšančiomis drąsuolio kiškio ausimis („Savybių paletė LT „Drąsi“) bei besimėtančiu pavydžiu akies obuoliu („Savybių paletė LT „Pavydi“).

Vis dėlto jeigu turėčiau išsirinkti kūrinį, kuris galėtų reprezentuoti visą parodą, o gal net estampo būklę Lietuvoje, rinkčiausi Audriaus Arlausko „Lady in milk“. Jo darbas pasitiks jus vos įžengus Dešinėn. Tobulos, lyg iš pieno plaukusios, saldžios merginos portretas paženklintas drykstelėjimu. Tam tikri „grožio“ standartai ima erzinti, nervinti. Jų klišės, matyt, tinkamos tik sugadinimui ir utilizacijai arba tyliam likvidavimui.

Pasigaląskite nagus ginčiai ir nusiteikite įvairių svorio kategorijų darbams. O kai jau būsite pasisotinę per metus grafikų parengtomis vaišėmis, siūlau rašyti laiškus, kad Kristinos Norvilaitės margintos pašto dėžės („Parašyk man laišką“) neliktų alkanos, o mintys ir pastabos – neišsakytos. Paroda galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks iki sausio 24 dienos.

Ieva Vaivaraitė

Literatūra ir menas / Dailėraštis, Nr. 6 (3223)

Publikuota 2009-01-09 14:33 | 2009, Publikacijos
  1. n.i. 2009-01-11 17:54

    manau,kad šis komentaras netaktiškas ,pasirašytas ne savo vardu.

  2. ieva 2009-01-19 15:42

    Netaktiškas, netaktiškas :}
    Bet vardu savu pasirašytas.

  3. tuscios 2009-02-11 16:51

    Vistik labai noretusi, kad ir rasantieji turetu, ka pasakyt, apgalvotu, paprakaituotu ir permastytu geriau, ar turi ka pasakyt, ir tik tada imtusi arba nesiimtu rasymo, kad nesigautu pernelyg “lengvai” kaip siame straipsnyje. Uzmeskit aki i interviu su sios parodos laimetoja – ten pati menininke daugiau turi, ka pasakyt ir idomiau, nei sio atsiliepimo apie paroda autore.

  4. Negaišink 2009-04-17 12:59

    98,99% parašymo – pasimėgavimas savo minties ir iškalbos grožiu. Jausmas, kad vonioj prie žvakių parašyta, žiūrint į savo atvaizdą rasotame veidrodyje

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Linas Blažiūnas. Spygliaraštis

2019 09 10–10 05

Toma Šlimaitė. Nežemiški vaikai

2019 09 10–10 05

Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai