Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: suneštinės vaišės

Šiandien – apie dvi labai šventiškas parodas. Tarsi šventinės vaišės jos – nedaug ką pasakančios, tačiau triukšmingos. Ir labai margos. Sunku susikaupti – lengva persivalgyti. Tai – dvi Lietuvos dailininkų sąjungos narių – Vilniaus tapytojų sekcijos ir Vilniaus grafikos sekcijos – apžvalginės parodos. Abi jos rengiamos pagal suneštinių vaišių principą: menininkas eina į dirbtuvę, pasikaso pakaušį arba pasikviečia kelis draugus ir neskubėdamas atrenka tuos kūrinius, kuriuos norėtų matyti parodoje. Organizatorių sąlyga – kad kūriniai būtų sukurti praėjusiais metais. Tiesa, jei dirbtuvėje dėl vienų ar kitų priežasčių tuščia, galima mėginti gudrauti ir mėginti „prakišti“ senesnių. Na ir kas, šventės juk…

Šios parodos – šventės visų pirma dalyviams. Pasižmonėjimas. Kai kuriems – proga bent kartą per metus save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Kiek kebliau žiūrovui. Jis parodoje priverstas kapstytis, kaip išmano: be konteksto, koncepcijos, paliktas vienas tarp daugybės pirmą kartą matomų pavardžių, stilių, prasmių, idėjų ir filosofijų maišalynės, puikiai suvokdamas, jog, nežinodamas nei autoriaus amžiaus, nei jo kūrybos konteksto, rizikuoja ironiją supainioti su naivumu, eksperimentą su štampais, bet… ech, vis viena smagu!

Pirmoji atsidarė dailininkų sąjungos Vilniaus tapytojų sekcijos narių paroda. Devyniasdešimties profesionalių tapytojų geriausi praėjusių metų darbo vaisiai! Visa modernizmo istorija (van gogai, pikasai, sezanai, matisai, dailusis abstrakcionizmas, kelios abstraktaus ekspresionizmo drobės…), geresniųjų Pilies gatvės turgelio eksponatų pavyzdžiai (dekoratyvios grožybes demonstruojančios moteriškės, natūralistiniai palinkusių berželių ir melancholiškų bažnytėlių peizažai), keletas madingų šiuolaikinės tapybos mėginimų (tiesa, tik keletas, ir tie labai nedrąsūs)… Bendrą vaizdą dar pagyvina tarpuose ant langų kabančios girliandos. O kai atidarymo metu armonika užgrojo Kalėdų Senelis…

Pradėjo suktis galva. Šventiškai. Kusturicą tai būtų įkvėpę bent vienam filmui. Gera mokėti juoktis iš savęs taikliai ir tuo pat metu – su meile ir neįžeidžiančiai.

Grafikai pasirodė daug ramiau. Vos kelios dešimtys dalyvių, iš kurių didelė dalis – jaunų kūrėjų. Ekspozicija ne tokia perkrauta, kita vertus – gaila buvo nerasti kelių praėjusiais metais sudominusių jaunų grafikių.

Tačiau radau naujų pavardžių! Šių metų parodos „Estampas 2008” žiūrovų ir vertintojų favoritė – jauna grafikė Rūta Spelskytė. Vertinimai ir apdovanojimai – gan simboliški, tačiau svarbūs. Ypač – jauniems. Tad pirmoji vieta ir atiteko jaunai menininkei, akivaizdžiai išsiskiriančiai iš spalvingos, tačiau nuobodokos minios. Antroji vieta skirta žymiai grafikei Eglei Vertelkaitei. Ir trečioji vieta vėlgi – jaunam. Tai – Šarūnas Surblys, sužavėjęs idėjos ir atlikimo švara bei intriga.

Vertinimo komisija apsisprendė nesunkiai ir vienbalsiai, tačiau tai nereiškia, kad parodoje žiūrovas neras daugiau dėmesio vertų kūrinių. Jei tik gausybėje nesusisuks galva. Tai – šventės. Tegu jos būna per triukšmingos, per sočios, per margos. Tegu, kritinį mąstymą reikia mokėti trumpam išjungti. Jei tik po šventinio persivalgymo ateitų laikas kokybei, minties ir raiškos švarai bei dėmesiui ne tik sau, bet ir žiūrovui.

Aistė Paulina Virbickaitė

Bernardinai

Publikuota 2009-01-09 14:25 | 2009, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Linas Blažiūnas. Spygliaraštis

2019 09 10–10 05

Toma Šlimaitė. Nežemiški vaikai

2019 09 10–10 05

Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai