Viena dviejų paroda

Tai – tik kelios monumentalios vieno gyvenimo ištraukos, meniniu požiūriu itin reikšmingos jo serijos, sukurtos pagal vieną siužetą: „Temos požiūriu geistina eklektika, painiava, daugiaformiškumas. Tad kūnas purvu apsivėlęs, dervos varvekliais, metalo drožlėmis, stiklo skeveldromis. Galbūt šias atliekas-atmatas tiesmukai vaizduosiu, įgrūsdamas į žmogaus kūno minkštumą. Žvelgsiu, kaip kitas kūnas suraižomas, kaip jis kraujuoja, keičiasi, kokios skylės išmušamos odoje. Tad purvu apmėtysiu žmonių, gyvulių kūnus: šunis, pakartas varnas, nafta apkrekėjusias kiaules. Aplinka savaip šviečia kvapiu sąvartynu. Ir apskritai švaros neįmanomybė, nenoras sterilizuotis, tik veikti bėgant į tuštį, gaminant kreivas kaukoles-suvenyrus. Dar vieną įvairių medžiagų sukliją, kurią vadinu menu. Kaip buvimo ženklą. Užsitęsęs dada. Sąvartyno atliekų aukštos sienos sutelkia jau bevirstančius lavonais kūnus. Teigiu suglamžytą kūną, įgriuvusioj taršoj besivoliojantį, gal tebevaikštantį. Išsekęs katastrofistinis dizainas. Nudaužtų unitazų kolonos, perkirpta metalinė „bačka“ – stogas ar buveinė... Užterštų žmonių koncentracija visa priimančiame purvo rezervuare. Tad, manau, tikrovė grūda man į šonkaulius dygliuotą vielą, į panages – nulaužtas „britvas“, karbido gabalais nusėja šlaunis. Springstąs armatūra Jonas. Taigi vaizduosiu kūno sudaiktėjimą. Jei pats esu sugedęs protezas, tai ir vaizduosiu virpstais išdegintą plastiko butelį, vielom apraizgytą šunį. Man labai svarbi nereali lindynė, pakelėje rastų skardos, maišo, peršauto dangčio, nuplėšto suolo sąrama. Laikinos būvio paieškos.“ (J. Čepas) Egzistuoja begalė skirtingų meninių pasakojimų. Kartais jų nereikia ieškoti, po to dirbtinai pumpuojant jiems vertę. Kartais jie savaime ir neginčytinai būna matomi. Kartais (džiugu) jie apsireiškia poromis. Jurga Armanavičiūtė

Puslapiai: 1 2 3