Viena dviejų paroda

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje veikia dviejų jaunų menininkų – Mato Dūdos ir Jono Čepo – personalinės parodos. Būdamos labai skirtingos, ekspozicijos vis dėlto išsyk prašyte prašosi kalbėti apie jas kaip apie vieną iš atskirų, bet derančių dalių sukonstruotą kūną. Kad ir kaip būtų, racionalusis protas reikalauja minčių nuoseklumo, įmanomo tik išnarstant kiekvieną pradžioje minėtojo kūno dalį atskirai. Matas Dūda pristato estampų ir asambliažų ciklą „Atpažįstami daiktai“. Juose menininkas paprastai, bet nebanaliai kalba kasdienybės kalba. Neaplenkia nė vieno savąjį aš konstruojančio elemento – juodai balti estampų kvadratai fiksuoja būsenas („Tamsus, neaiškus“, 2005, „Sausas“, 2006, „Prieblanda garaže“, 2005), šeimą („Du vaikų ofortai ir replės“, 2006, „Jonės seilinukas“, 2004, „Žaislai ir skudurėlis“, 2001), darbą („Mano sukapotas filcas“, 2000). Tai – menininko dienoraštis, rašytas gyva, laisvai bėgančia, bet gerai įskaitoma rašysena, be dailyraščio įmantrybių, su pastabomis paraštėse, retsykiais – su braukymais. Rašytas pagavus įkvėpimui apie tai, kas šiuo momentu svarbiausia, bet ne apie tai, kas visuotinai svarbu ir turėtų rūpėti. Mato paveikslai toliau nuo visuomeninio erzelio – juk toks iš tiesų ir turėtų būti grynasis menas. Juodos atspaudų ertmės – nelyginant tamsiosios laiko skylės, nuo realaus pasaulio apsaugoti vakuumai – autentiški, dirbtinai nepramanyti džiuginti žiūrovo akį. Estampai itin asmeniški – net ir tyrinėjami dešimčių svetimų akių porų jie didingai stūkso juosvuose pilkų ar balkšvų properšų išmargintuose pasaulėliuose, saugodami, kas taip paprastai nedalijama. Vis dėlto į paveikslo gylį viliojančios šviesos salos, formų paprastumas, juodo ir balto variacijos ir kažkas nematoma plika akimi sankcionuoja, anot Clyve’o Bello, ryškų significant form (angl. „reikšminga forma“) pojūtį – tikrąją estetiką (taigi – grožį, o jei grožį – vadinasi, meną)...

Puslapiai: 1 2 3