Tamsa kaip geriausia draugė

„Tebūnie naktis“ įspūdžiai

Dar iš vaikystės migdymų, paauglystės „žiburėlių“, na ir, pavyzdžiui, Tennessee’o Williamso pjesės „Geismų tramvajus“ veikėjos Blanšos sutemų pasaulio žinome, kad tamsa linkusi perkurti aplinką. Kartais pagražindama, kartais prileisdama neregimų pabaisų. Tamsoje lengviau įsivaizduoti, papildant įprastus pojūčius neregio percepcija. Kitaip tariant, sulig tamsa aplinka tampa subjektyvesnė. Rašydama apie renginio „Tebūnie naktis“ įspūdžius, irgi nesikratysiu subjektyvumo. O žinodama, kad pačiupus per daug agurkų rankos iš stiklainio neištrauksi, rašysiu daugiau apie dailės projektus ir, žinoma, tik tuos, kuriuos pavyko pamatyti. Vis dėlto buvo tamsu…

Aiškiausiai dailės projektu buvo Vilniaus dailės akademijoje vykusi paroda „Meno celės“, sudaryta iš studentų diplominių darbų. Labai gerai, kad akademija atsikratė to šalto ir negyvenamo buvusios spaustuvės pastato, kaip ekspozicinės erdvės (koks jis bus po rekonstrukcijos, reikalinga atskira diskusija), ir įsileido į vidų visus norinčius. Patekti nakčia į buvusio vienuolyno pastatus ir menininkų kančių vietas jau savaime šiokia tokia patirtis. Pati prisimenu, ką man reiškė galimybė įkelti koją į VDA pirmą kartą. Kai stojau į menotyrą, drįsau nueiti į keramikų kiemelį išgerti arbatos – jaučiausi pakylėta, patekusi Ten, kur gyvenimas visai kitoks nei paprastai. Iš žmonių minios galima buvo numanyti, kad „menininkų įsčias“ (kad ir kokios jos būtų, tėvų nepasirinksi) mitologizavau ne aš viena.

Prasmingas žingsnis buvo baltais taškeliais sužymėti takus, kurie veda prie kūrinių. Taip iškart suteikiami du malonumai. Pirma – jaustis saugiai ir teisėtai be baimės būti išvarytai. Antra – padovanojamas malonumas sąmoningai pažeisti ribas. Ką jau kalbėti apie tai, kad ekspoziciją konstruojantys taškučiai susijungia į darnią logiką su gana vykusiu katalogo ir plakatų dizainu. Ir, galiausiai, balti punktyrai tampa Ariadnės siūlu, padėsiančiu iš viso to ištrūkti.

Teisinga logika ir atrenkant kūrinius. Prie diplominių darbų daugiausiai dirbta, jie – tarsi kulminaciniai taškai, kur turėtų labiausiai išaiškėti būsimo menininko mintys ir kūrybos kryptys. Darant diplominius pasitempiama arba „išspaudžiama“ viskas, kas tik įmanoma. Tačiau, mano nuomone, svarbiausias baigiamųjų darbų aspektas yra žinojimas jau kuriant, kad šitas kūrinys turės žiūrovus ir bus vertinamas. Toks suvokimas lemia tam tikrą vidinį lūžį ir įteikia atsakomybės bei baimių puokštelę, ne tokią mielą kaip ta, kurią gauni su diplomu.

Sumanymas geras, bet rizikingas, nes „Meno celių“ ir visos Dailės akademijos situaciją atskleidžianti kolekcija paaiškėja tik prieš pat „Tebūnie naktį“. Kitaip tariant, galutinio vaizdo gerumas priklausė nuo studentų. Akademija turėjo kaip pozuotoja atsidengti prieš visą liaudį, gerai dar, kad tamsoje. Mano „Meno celių“ apžiūra konstatavo kelias diagnozes. Gan akivaizdu, kad tvirtomis (tradicinėmis) savęs nelaikančios specialybės leidžiasi į įdomiausius ieškojimus. Pavyzdžiui, Tekstilės katedra jau seniai garsėja savos profesijos ribų peržengimu prasminga linkme. O šioje parodoje neradau lygių keramikos bakalaurės Indrės Dikavičiūtės „Trofėjams“. Ant sienos kaip medžioklės trofėjai išdėstytos raguotos žmogiško pavidalo galvos ir galvelės. Jos pagamintos iš molio. Paviršiai tyčia nenugludinti, pirštų nučiupinėti. Figūros baltai ir pilkšvai glazūruotos, kas suteikia tiems ir taip jau už suvokimo ribų esantiems gyvūnėliams negyvėliams tokio maloniai nemalonaus glitumo. Figūrėlių dydžiai irgi kinta nuo didelių gemališkų galvų iki mažų galvelių, kurias priėjus nevalingai norisi nugnybt dviem pirštais. Nors kūrinys materialus, niekaip nepasiduoda iki galo užčiuopiamas. Taip ir užstringi toje tarpinėje slidžioje būsenoje. „Trofėjai“ yra ir simpatiški kaip maži kačiukai, ir šiurpūs kaip morgo svečiai. Papulti į tokią aiškią ir nuožmią prasmių mainymosi zoną man buvo didžiulis malonumas.
Deja, iš tapybos ir skulptūros nieko sukrečiamai įtaigaus neaptikau. Žavinga buvo Vytenio Sinkevičiaus kinetinė skulptūra „Atoveiksmis“. Sunkus granito luitas iš tikroviškų kraterių pūtė orą, kurio iškelti, nieko kito nelaikomi, kybojo 7 kamuoliukai. Sunkumo ir lengvumo kontrastas ryškus, bet tai tik sėkmingas formalus žaidimas. Iš tapytojų paminėtinas Alinos Melnikovos videoformatu rodomas performansas „Nepažinojimas./Nebučiuok manęs. Aš tą galiu padaryti pati“. Menininkė apsinuoginusi bučiuoja stiklą palikdama lūpų dažų šliūžes, taip radikaliu būdu konstatuojamas ne tik aplinkos, bet ir jos pačios svetimumo jausmas. Iš rodytų grafikos darbų akis užkliudė Rūtos Spelskytės „Nesusikalbėjimai“. Eilinį kartą pasitvirtina, kad esant jaunam geriau nesiimti „universalių“ temų ir perdėtų simbolių, nes iš to išeina tik naivus rezultatas (neretai ir brandiems menininkams), o geriausia yra kalbėti apie tai, ką žinai, jauti, manai. Grafikės ciklas sudarytas iš pailgų, platų kino ekraną primenančio formato darbų, kur yra bendras ritmas ir personažų judesių bei žvilgsnių nesusitikimas, nors motyvai kardinaliai skirtingi (prašmatni barokiška salė iš tolo ar nuobodi sofa iš arti). Gerai žinai, apie ką tie darbai, bet pasakyt aiškiai tarsi ir neišeina.

Formaliai vadinamuose Naujaisiais Dailės akademijos rūmuose, be Tekstilės katedros, buvo rodomi architektų, rūbų modeliuotojų ir scenografų darbai. Apie juos gali geriau spręsti specialistai, man tik kilo pora klausimų: ar dabar tokia architektūros mada daryti pastatus šaltus ir kampuotus, panašius į ankstyvąjį futurizmą su kosminiais laivais ir beasmenėmis bendruomenėmis? Antras klausimas – kodėl rūbų modeliuotojai kartkartėmis piktinasi, jog jų kūriniai neaptarinėjami kaip vizualus menas? Atidžiai apžiūrėjusi modelių fotosesijų nuotraukas, neaptikau skirtumo nuo blizgios spaudos siūlomų vaizdų. Tai į ką lygiuojamasi? Žinau, yra buvę, kad pasauliniai madų namai peržengia savo srities ribas ir jų veikla analizuojama ne tik šiuolaikinio meno, bet ir politikos kontekste (Gorbačiovas, jei neklystu, sutiko fotografuotis vienos iš rankinių reklaminės kampanijos plakate). Todėl jei norit konteksto, lipkite į jį. Padarykite daugiau negu rūbą. Daugiau negu formą, nes vien formos nebeužtenka nei tapybai, nei skulptūrai, nei jokiai kitai meno šakai.

Latako gatvelė visai netoli Dailės akademijos iš tolo žvelgiant buvo virtusi jonvabalių sąskrydžiu. Daugybė rankų darbo šviestuvų išsidėstė netoli vienas kito, užpildydami erdvę tarp namų prie Grafikos meno centro durų, dalis jų buvo net palindę po bromo arka. Juos atspindėjo balos. Įsimaišiusi tarp trapių ir orinių šviečiančių pavidalų dar kartą pagalvojau apie vabzdžius, nes bene prie kiekvieno dūzgė po kelis fotografus. Nenutylantis fotoaparatų zvimbimas leido pasijusti tarsi pievoje, o šviesas apspitę žmonės buvo panašūs į naktinius drugius. Vieni šviestuvai buvo jautriai nulipdyti iš popieriaus masės ir priminė apleistus drugelių kokonus, pakibusius ant voratinklių, kiti sviro žemyn lyg žirginėliai, dar kiti priminė šviečiančius baltus ikrus. Stebino tai, kad galima taip įtaigiai sužaisti forma naudojantis visai pigiomis medžiagomis kaip paprasčiausias popierius ar polietilenas. Manau, kad projektas susilaukė tiek dėmesio ne tiek dėl netikėtų šviečiančių formų įvairovės, bet todėl, kad nyki, beasmenė gatvė transformavosi į intymią erdvę, kurioje norisi užsibūti. Atmintyje išlieka ne konkretūs darbai, o siauroje gatvėje užstrigusio šviečiančio debesies įspūdis. Būtent todėl šių metų projektą laikau kur kas labiau pavykusiu nei analogišką pernykštį. Šįkart netrukdė automobiliai ir žmonės galėjo ramiai ganytis jaukioje šviesoje. Vieša erdvė tapo gyvenama, o ar ne tai svarbiausia norint prisijaukinti miestą?
Galiausiai iš matytų meno projektų liko aptarti du kardinaliai priešingus savo pobūdžiu renginius – „Tulips & Roses“ naktinę parodą „Regėjimo pratimai“ ir Sigito Staniūno su muzikiniu sambūriu „Medusa Art Project“ surengtą meninį įvykį „Sidabrinė šviesa“. Pirmasis daugiausia veiksmo perkėlė į žiūrovų vaizduotes ir pamatyti beveik nebuvo ką, o antrasis užvertė psichikas daiktais ir patirtimis taip, kad net nebuvo kada atsikvėpti. Manau, abudu projektai balansavo ant plonytės linijos, skiriančios meną ir šio iliuziją, bet geriau apie kiekvieną atskirai.

Į konceptualumą besiorientuojančiai galerijai „Tulips & Roses“ tamsa, be abejo, yra puiki aplinkybė, nes tamsa daiktus dematerializuoja ar bent jau bando slėpti nuo regos – dažniausiai ir aktyviausiai naudojamos vartojant vizualų meną juslės. Matymas ir nematymas virto „Regėjimo pratimų“ leitmotyvu, gal net tyrimo objektu. Sėkmingiausia parodos dalimi laikyčiau vis dėlto tuos kūrinius, kuriuos galima buvo išgirsti ir pamatyti – t.y. garso takeliai iš klasikinių kino filmų, kurie praneša apie artėjančias įtemptas pasakojimo akimirkas ir taip sėja refleksyvų nerimą vištakumo ištiktiems žiūrovams, CD su dviem skirtingais naktinės parodos gidais, kur svarstomas meno patyrimas sulietas su regėjimo imperatyvu, bei skaidrės, kuriose rodomi vaizdai iš įvairių muziejų, fotografuotų nakčia. Kitų kūrinių tiesiog nesimatė ir geriau būtų juos suvokti dieninėje parodoje. Parodos rengėjai sakosi buvę įkvėpti filmo „Pont-Neuf meilužiai“ scenos, kur „beveik apakusi Juliette Binoche personažė yra slapta nuvedama į Luvro muziejų naktį, nes „legaliai“, t.y. dieną, ji negali „įžiūrėti“ eksponatų dėl savo apsilpusio regėjimo, turistų ir prižiūrėtojų. Lygiai taip ir ši paroda suteiks žiūrovui daugiau erdvės, privatumo, kūrinių interpretavimo galimybių, nei jų atsirastų skaidrioje dienos šviesoje.“
Gražus atspirties taškas, bet dėl to „lygiai taip ir ši“ tai turbūt juokaujate… Viena yra apžiūrinėti Rubensą tamsoje iš arti pasišviečiant žibintu ir pirštais braukiant per drobės paviršių, visai kas kita yra tamsoje žiūrėti į Liudviko Buklio baltą A4 formato lapą, kuris dienos šviesoje atrodo lygiai taip pat. Dieną žiūrovas net galėtų perskaityti, kad toks pat baltas lapas keliauja ant traukinio sienos ir fiksuoja vaizdus. Sutinku, kad tamsa nustato kitokias meno patyrimo aplinkybes, bet tam ir kūriniai turi būti tam tikri – galintys pasikeisti tamsoje. Tamsa buvo geriausias „Regėjimo pratimų“ eksponatas, o geriausiai parodą nusakantys žodžiai buvo pasakyti Nerijaus Mileriaus parengto audiogido pabaigoje: „kaip ir visada – kažko trūksta“.
Umiastovskių rūmuose Trakų g. 2, kur vyko Sigito Staniūno sumanyta „misterija“, anaiptol nebuvo tamsu ir anaiptol netrūko galimybių patirti kūrinius. Atvirkščiai – sunku buvo apsispręsti, ar tyrinėti naujai atsivėrusią patrauklią erdvę, alsuojančią istorija, ar stebėti, kaip menininkas, apimtas kvaitulio, pasisodinęs šalia teatrališkai išpuoštas pozuotojas, bet į jas nė nežiūrėdamas, pirštais kutena drobę, ar žiūrėti šimtą kartų matytas drobes ir performansų dokumentacijas, ar klausytis gyvų, tikrai vykusių muzikos improvizacijų. Toli gražu visko neišvardijau. Reginiui neliko abejingų, net neklystant galima teigti, kad „Sidabrinė šviesa“ buvo populiariausias iš visų tą naktį vykusių renginių. Smarkiai padirbėta, tačiau ir čia neišvengta prasmių painiavos.

Rizikuodama sulaukti neigiamos reakcijos pasakysiu, kad tai, ką daro Staniūnas, yra kičas. Kičas, paprastai kalbant, yra dalykas, kuris apsimeta esąs kažkuo kitu, jau žinomu ir pripažintu. Pavyzdžiui, bižuterija, apsimetanti auksu, arba nauji interjerai, imituojantys senovinį stilių. Tiesa ir tai, kad postmodernizmo sąlygomis kičas įgauna naujų reikšmių, dažnai labai pozityvių. Turiu galvoje tokius menininkus kaip Jeffas Koonsas ar Orlan ir daugelį kitų. Tačiau kad kūrinys įsitrauktų į postmodernizmo diskursą, reikalingas kritiškas, ironiškas ar dar koks nors santykis su kiču. Tuo tarpu Sigitas Staniūnas yra bene nuosekliausiai modernistinio menininko-genijaus mito programą vykdantis kūrėjas. Jis ne tik tapo klasikine maniera ir senąja lesiravimo technika, bet ir naudojasi modernistinėmis kategorijomis, tokiomis kaip įkvėpimas, dvasia, vidinis laikas, miglota vieta, kančia, egzistencinė būsena, sielos sutapimas su kūriniu ir pan. Jis elgiasi kaip senųjų (įvairių epochų) laikų meistras, tik tokiu jis pats save „įsisteigė“. Tai nuoširdi laikysena, pilna tikrai užburiančio įtikėjimo. Į ją primaišyta žavėjimosi romantizmu, kuriam būdingas senovės išaukštinimas, ir simbolizmu bei mistiniais ritualais, kurie reikšmingai tyli ne tik apie nesuvokiamus dalykus, bet ir apie gana aiškius. Negana to, Staniūnas įtraukia ir pankų kultūros elementus – dažytas skiauteres. Toks eklektiškas mišinys postmoderniame diskurse reikštų ką kita nei pagal modernistinio genijaus mitą. Ką tiksliai – negaliu pasakyt, nes poteksčių perteklius veikiau priminė smegenų bombardavimą. Modernistinėje logikoje man tai reiškia kičą. Padiskutavusi su ne viena kolege taip ir negalėjau išsiaiškinti, kokia yra tokio išmaudymo simboliuose ir patirtyse prasmė. Koks pranešimas? Genijaus Valpurgijos naktis? Paniška, bet nesuvokta tuštumos baimė? Nėra patogu kritikuoti tokį įspūdingą pasirodymą, bet reikalauti artikuliacijos, manau, yra būtina. Toks menas, kaip ir narkotikai, siūlo iliuziją, kad esi visai arti kažko didelio, gilaus, svarbaus. Deja, baisiausia, kad už to nėra nieko. Matydama tokią gausą „genijaus“ atributų ir klasikos citatų, prisiminiau Peterio Greenawey’aus filmus, kur taip pat nestokojama įmantrumo, kvaitulio ir pertekliaus, bet kiekvienąkart būna net skaudžiai suprantama, kur link veda tos sizifiškos pastangos.
Apibendrindama džiaugiuosi, kad šiais metais, palyginti su ankstesniais „Tebūnie naktis“ renginiais, „šūviai“ siekiant panaudoti tamsaus laiko specifiką darosi vis taiklesni ir vis mažiau tiesiog šiaip miestą puošiančių dekoracijų. O skundas, kad nespėjau visko pamatyti, yra daug malonesnis, nei vietoje jo galėjusi būti išvada – nebuvo į ką žiūrėti.

Monika Krištopaitytė
7 meno dienos

Publikuota 2008-07-22 17:30 | 2008, 2008, Parodų recenzijos, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiuo metu

Šiandien pristatome

Petras Repšys. Piešiniai

2019 10 01-31

© 2011 vgmc | kontaktai