Pernykščiai atspaudai
„Estampas ’07“ – puikus geros, darbinės parodos pavyzdys. Čia eksponuojami įvairiausiomis technikomis atlikti estampai, sukurti per praėjusius metus. Vienintelis reikalavimas parodos dalyviams – atspaudo panaudojimas, o temos, formatai, kūrinių skaičius – pačių menininkų reikalas (žinoma, galerijos sienos ne guminės, tad kiekvienam skiriamos erdvės apribojimai buvo). Laisvas ir autorių požiūris į pačią parodą: kažkas kruopščiai atrinko pačius geriausius, kažkas – naujausius darbus, kažkas dalijosi eksperimentų rezultatais. Dėl visų šių priežasčių parodos visuma pasirodė šiek tiek chaotiška, labai įvairi ir gera darbine prasme. Menininkams – pažiūrėti į kitus ir save parodyti, dailėtyrininkams – fiksuoti kintantį dalyvių braižą ar mintyse mėginti brėžti tendencijų kreives, žiūrovams – rasti ką nors įdomaus savo skoniui: nuo konceptualios pakraipos darbų iki lietuviško medaus saldumo pavyzdžių.
Reikia pripažinti – šiandien ne patys geriausi estampo laikai. Vis dažniau menininkai renkasi skaitmeninę grafiką kaip šiuolaikiškesnį ir, ką čia slėpti, patogesnį, paprastesnį įrankį. Tačiau akivaizdu – lietuviška skaitmeninė grafika aiškiai pralaimi estampui medžiagos valdymo prasme, o kartu ir darbų kokybe apskritai. Nesu prieš naujas raiškas, tačiau susidaro įspūdis, kad į darbą „rankomis“ (šiuo atveju – atspaudo ruošimą, jo panaudojimą) žiūrima rimčiau nei į darbą naujosiomis technologijomis, iš tiesų reikalaujančiomis ne ką mažesnio pasirengimo, žinių ir įgūdžių.
Jokių aiškesnių apibendrinimų paroda brėžti neleidžia. Jaunosios ir vyresniosios kartos menininkų kūriniai pernelyg nesiskiria – vyresnieji taiko koja į koją su laiku, jaunieji elgiasi tvarkingai ir pernelyg neišsišoka. Technologiniai ieškojimai – subtilūs ir atsargūs, absoliuti dauguma kūrinių – grynasis estampas, be jokių svetimkūnių. Ne vien grafikos priemones vartoja tik Jūratė Rekevičiūtė, kurdama drabužių atspaudus (konceptuali ir įdomi idėja, kaip ir į procesą įtraukti žymius žmones), Kristina Norvilaitė, savo darbą langeliais sudalijusi plačiomis kailio juostomis (tiesa, pamiršusi žiūrovams paaiškinti šios priemonės prasmę ir tikslą, tad belieka gūžtelti pečiais). Na, dar Inesa Bačiuškaitė, labai atsargiai ir subtiliai įvedusi truputėlį vilnos, daugiau kaip pagalbinę pasakojimo, nei meninės raiškos priemonę.
Skirstyti ir dėlioti kūrinius į temines lentynėles šiuo atveju turbūt neverta – jų esama abstrakčių ir figūrinių; realistinių, ekspresyvių ir dekoratyvių; ironiškų, jautrių ir linksmų, fiksuojančių kasdienybę ar emocijas; įdomių, nuobodžių ir vidutiniškų. Žodžiu, viskas, ko reikia gerai darbinei parodai.
Paroda tradiciškai turi ir savo apdovanojimus. Šiais metais dailėtyrininkų komisija (L. Kreivytė, R. Rachlevičiūtė ir J. Augustytė) išrinko tris geriausius (diplomais apdovanotus) ir dar penkis, kuriems įteiktos padėkos. Tiesa, Kęstutis Grigaliūnas dar gavo atskirą grafikos meno centro diplomą. Apdovanoti autoriai: Marija Marcelionytė, Tadas Gindrėnas ir Giedrė Mikulskaitė. Sunku komentuoti nežinant vertinimo kriterijų (greičiausiai jie buvo įvairūs), tačiau ir ginčytis nesinori. Jauno grafiko Tado Gindrėno linoraižinys „Sezonas“ tikrai ryškus. Darbas ne tik paveikus: smagu, kad jaunas menininkas labai tradicine technika pasiekia šiuolaikiškai skambančio rezultato. Taip pat reiktų paminėti, kad padėkas gavo labai skirtingų kūrinių autoriai: Nijolė Šaltenytė, Irena Daukšaitė-Guobienė, Živilė Žviliūtė, Sigita Dackevičiūtė, I. Bačiuškaitė.
Apdovanojimai, žinoma, labai geras dalykas. Kuo daugiau apdovanojimų – tuo daugiau įvertintų, o tai reiškia – linksmesnių, drąsesnių, stipresnių menininkų. Tačiau akivaizdu, kad kalbant apie šią parodą apdovanojimų vardijimas skamba kiek keistai. Ne kriterijai ar apdovanotieji, o pats faktas. Jei tai būtų rinktinė geriausiųjų, drąsiausiųjų etc. darbų paroda – tada taip. Tačiau šiuo atveju tai – draugiška, apžvalginė paroda, daugiausia siekianti „pristatyti šiandien kuriamos tradicinės grafikos tendencijas“. Tuo tarpu mūsų taip mėgstami apdovanojimai kiek sugriežtina atmosferą. Koks gali būti laisvas pokalbis, diskusijos, dalijimasis naujais, o tai reiškia – rizikingais eksperimentais komisijos akivaizdoje? Todėl galvoju: gal šios parodos formatui ir tikslams tinkamesnis (ir naudingesnis) pažymėjimas būtų tiesiog geras vakarėlis tarp kūrinių, kartu su visais dalyviais ir dailėtyrininkais? Visi pakalbėtų ar patylėtų, pagirtų ar pasišaipytų, susipažintų skirtingos kartos, vieni kitus apkalbėtų ar apkumščiuotų, pasidalytų įspūdžiais, aptartų galimybes… Tiesa, tokio įvykio smulkmenos nebūtų apžvelgtos kultūrinėje spaudoje, tačiau gal kitiems metams įneštų kiek daugiau trūkstamos drąsos ir intrigos?
