Moteriški standartai
Galerijoje „Kairė-Dešinė“ veikia paro¬da „Moteriškumo ritualai“, kurioje pristatomi paskutinį pusmetį sukurti grafikės Birutės Zokaitytės darbai. Ekspoziciją sudaro ofortai, skaitmeninė grafika bei videoprojektas kartu su kompozitoriumi Mariumi Salynu. Bendra parodos kūrinių idėja – bandymas moters gyvenimo rutinoje įžvelgti prasmingus ritualus. B. Zokaitytės darbuose figūruoja tradicinės moters įvaizdis, kadangi šį, anot menininkės, slepia tiek didžiosios karjeristės, tiek feministės kaukės. Būti feministe ar karjeriste yra tokia pat laiko „įrėminta“ būsena, kaip nėštumas ar valgio virimas. Tai laikina savęs refleksija, o pats moteriškumas yra nulemtas ne lyties, bet sielos ar psichologinės būsenos. Pastarąja samprata pagrįsti įvaizdžiai nuosekliai įgyvendinami ofortuose „Tėvynė“, „Tobulybė“, „Žaidimas su kamuoliuku“ ir kt., kuriuose moters figūra interpretuojama tarsi per globėjos, maitintojos bei gundytojos įvaizdžius. Beveidžiai portretai – tai nuasmenintas, standartizuotas moters sampratos kanonas, suformuotas ir puoselėtas sovietmečiu. Šių stereotipų ne taip lengva atsisakyti, o jų normatyvumas dažnai sutinkamas ir šiandien.
Diptichuose „Mankšta“ ir „Peizažas su kaminais“ gretinama moteriškumo ir vyriškumo įvaizdžių percepcija, kuri analogiška viešumo/privatumo skirčiai. Remiantis šiais perskyros modeliais, darbe „Peizažas su kaminais“ vyriškoji paradigma yra okupavusi viešą urbanistinę erdvę, o moteriškoji – privačiąją namų aplinką. Anot sociologo M. Wernerio, viešumoje moterys paprastai tampa (tik) reginiu vyriškam geiduliui, kas dažnai pažeidžia moters intymumą, o vyrai, priešingai, demonstruodami vyriškumą, patiria malonumą. Sociologo pastabai antrina grafikės kūrinys „Mankšta“, kurio viename apskritime vaizduojami sportininkai, rodantys atletinius sugebėjimus, kitame „išviešinama“ nuogos moters figūra. Beje, „procentinę“ moterų aktų išraišką dailės istorijoje bei įvairių muziejų kolekcijose vaizdžiai iliustruoja Guerrilla Girls menininkės.
Moters privatumo/pažeidžiamumo tematika gvildenama ir B. Zokaitytės kūrinyje „Jūros tėkmė pietų pusrutulyje“ (skaitmeninė grafika). Žvelgiant į paskirus jį sudarančius epizodus, kuriuose vaizduojama atsukusi nugarą mieganti ar nusirenginėjanti moteris, vaiko portretai, lūpos etc., pats tampi stebėtoju. Darbo segmentų fonas sukelia gilumos įspūdį, panašų į vaizdą, stebimą pro rakto skylutę ar durų akutę.
Kituose parodoje pristatomuose darbuose, pvz., „Žaidimas“, „Ilga kelionė“ (triptichas), moteriškumo ritualų išraiškos neutralesnės ir literatūriškesnės, o kasdienybės elementai sudėliojami iš „moteriškojo pasaulio trapaus smulkmeniškumo“. Ofortuose „dailiosios lyties“ samprata formuojama šiais motyvais: akis/žvilgsnis, kūdikis, namai, portretas/veidas, maitinanti moteris – motina. Išdėstyti apskritimai su minėtomis detalėmis – svarbių moters gyvenimo etapų, įvykių variacijos, kurios daugeliu atveju priklauso ne vien nuo logiško „ėjimo“ ar žaidimo taisyklių išmanymo. Tad tas gyvenimas pilnas troškimų ir baimių, siekių ir nusivylimų. Darbuose pasikartojantis kūdikio paveikslas yra vienas moters lytį bei tapatybę identifikuojančių ir įprasminančių aspektų.
Moteriškumo temą grafikė B. Zokaitytė nuosekliai plėtoja visoje kūryboje, todėl nauju raiškos posūkiu būtų galima laikyti ne temos, o technikos pasirinkimą. Būtent šioje parodoje pristatomas jos bei kompozitoriaus Mariaus Salyno eksperimentinis videokūrinys. Projekcijoje pasirodo kintančių spalvų fonas, kurio viduryje išnyra mergaitės (grafikės dukros) portretas. Sprendžiant iš besikeičiančių veido išraiškų ir nuotaikų, ji mums kažką pasakoja, tačiau balso nesigirdi, jį užgožia muzika. Taip iš personažo „atimamas“ balsas – pagrindinė komunikacijos priemonė. „Balso“ susigražinimas buvo viena pagrindinių prielaidų feminizmo judėjimui plėtotis, kartu kritikuojant moters subordinaciją vyrų atžvilgiu. Vienintelis klausimas: ar grafikė su moters įvaizdžio strategijomis, išvardytomis kūriniuose, bando solidarizuotis, ar jas neigia, siekdama intensyvinti stereotipinius moters sampratos kanono pokyčius?
