Analitinių kategorijų apkalta

Paroda “Tranzitas” galerijoje “Kairė-dešinė”

Paroda “Tranzitas” įdomi tuo, kad ją tiesiogine to žodžio prasme reikia tyrinėti, studijuoti. Autorių ir kūrinių yra nei per daug, nei per mažai, užtenka kantrybės įsigilinti ir nesibodėti. Kita vertus, jei jau paroda yra šeimyninė (dalyvaujama poromis, žinoma, tai nėra savaime blogai), tai turbūt reikėtų mesti lauk dirbtines koncepcijas ir akcentuoti būtent šeimyniškumą, juo labiau kad kai kurių kūrinių kitaip ir negalima suprasti, kaip tik šeimos kontekste.

Pati paroda ir “tranzito” koncepcija joje, prisipažinsiu – prieš mano valią, – įgauna kiek komišką pavidalą. Pradeda atrodyti, kad kelios nameliu ant ratų atostogauti važiuojančios šeimos sustojo pakelėje, išsidėliojo įvairius daiktus, rakandus ir ruošiasi stovyklauti. Žinoma, tai joks priekaištas ar kritika.

Vis dėlto parodą jungia koncepcija. Šiuo atveju jos vaidmenį atlieka “tranzito” sąvoka, bet ji ištirpinama per daug įvairiose užuominose. Be to, parodos anotacijoje rašoma, kad [turbūt parodos koordinatorė] vis dažniau abejoja “analitinių kategorijų stabilumu”, bet nepaaiškina, ką tos “analitinės kategorijos” reiškia. Tada rašoma, kad todėl parodos autoriams buvo pasiūlyta pamąstyti “tranzito” tema… Šis posūkis nuo “analitinių kategorijų” prie “tranzito” man taip ir lieka neaiškus. Matyt, būsiu kažką pražiopsojęs.

Dėmesį patraukia Arūno Kulikausko fotografijos, nes jos šioje salėje kontrastingiausios. Žiūrėdamas jas suprantu, kad kalbama apie fizinį, geografinį tranzitą, nes fotografijose keičiasi vietovaizdžiai, be to, tai patvirtina ir tekstas šalia kūrinių. Kita vertus, tekstas yra gana asmeniškas, subjektyvus. Geriau įsižiūrėjęs matau, kad fiksuojamas toli gražu ne tiesioginis tranzitas. Fotografijų “nudėvėjimo”, “vizualaus triukšmo”, perlaikymo fiksaže efektai, galbūt prasmingi Remigijaus Treigio ar Algirdo Šeškaus fotokūryboje, bet kiek tuštoki šiuo atveju, tarsi sako, jog tai – vidinis monologas, dvasinė kelionė.

Dirsteliu į šalia instaliuotą Laisvydės Šalčiūtės konceptualių fotografijų ciklą, turbūt irgi visai neblogą, bet man nežinia kodėl nesimpatišką. Apie tai kiek vėliau.

Kad ir kaip būtų, topteli mintis, kad analitines kategorijas šiuo atveju reikėtų suprasti kaip logišką, aiškiai argumentuotą, net sausą, “stabilią” meninę kalbą, kuriai priešpriešinami subjektyvesni, turintys daugiau žaidimo, minties judesio elementų kūriniai… Galbūt.

Toliau – malonus netikėtumas: Cooltūristės ir jų videokūrinys “Didysis penetratorius”. Deja, malonios staigmenos įspūdis išgaruoja per tas dvi minutes, kol žiūriu videodarbą. Cooltūristės galėtų tapti įdomiu reiškiniu mūsų pseudodvasingoje meno terpėje, bet jau kelintą kartą pastebiu, jog dažnai pritrūksta “milimetro”. O tada susidaro įspūdis, kad kūrinių temos grupei iš tiesų nėra tokios aktualios ir įdomios, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Todėl ir šį kūrinį grasina sunaikinti ne iki galo artikuliuota forma. Be to, visko per daug – ir Puškinas, ir anglų kalba, ir “Tate” galerija, ir kaminas-falas, ir performansas, ir pieno balutė, ir net kiek dirbtinai įtrauktas iš spaudos pasvarstymas, kas galėjo nuvalyti tą balutę. Visa tai turėtų susijungti mentaliniu lygiu, bet nesusijungia. Galbūt per daug paaiškinimų šalia kūrinio, o gal per daug veiksmų pačiame kūrinyje?

Manau, kad Cooltūristėms galų gale reikėtų trenkti žemėn apgaulingą korektiškumą ir prabilti kaip galima pikčiau (nors jei to nepadarė per ketverius metus…), kitaip sakant, pasidairyti ne į Vakarų pusę, o kad ir į kai kurias ciniškas Rusijos šiuolaikinio meno taktikas. Manyčiau, kad (žinoma, tai tik mano subjektyvi nuomonė) Cooltūristėms kur kas labiau tiktų taktika, panaši į, sakykim, kokio nors Avdejaus Ter-Oganianio. Pavyzdžiui, viena jo paskutinių parodų vadinosi (parašysiu originalo kalba, nes lietuviškai neverčiama) – “chujovi Maskvos menininkai”, kurioje prie atitinkamo užrašo puikavosi, menininko manymu, prastų kolegų fotogalerija. Arba bent jau grupės veiklos vizualizacijos pasiektų Paulinos Pukytės tekstų kandumo lygį… Tikrai norėtųsi ko nors 2005 metų “Autoportreto” (tik ne tokio abstrahuoto) dvasia, nes vėlesnis grupės polinkis ir posūkis į kiek užpainiotą intelektualumą, jaučiamą ir “Didžiajame penetratoriuje”, dažnai labiau primena gudravimą, baimę išsišokti, nereikalingą filosofavimą, vienu žodžiu, viską, tik ne aiškią poziciją. Tokiu atveju netenka prasmės grupės anonimiškumas, kuris logiškai lyg ir implikuotų pačias nekorektiškiausias provokacijas. Kita vertus, gali būti, kad grupė sąmoningai žaidžia “analitinėmis kategorijomis”, neva “aiškią poziciją” tiesiog simuliuodama, kitaip sakant, parodijuodama pačios grupės egzistavimo faktą.

Kęstutis Grigaliūnas yra toks produktyvus, gerbiamas, vertinamas, visų mylimas ir aprašomas, kad atsidūrus prieš eilinį jo kūrinį smegeninę akimirksniu išdegina akinanti blykstė ir minčių vietoje lieka žiojėti tik garuojanti tuštuma. Matyt, reikia atstumo, didesnio atsitraukimo, kritinės distancijos, kad užsimegztų kokia nors originalesnė, nauja minties sąsaja. Suprantu, kad tai ne Grigaliūno, o mano problema, bet esu bejėgis.

Užsuku į kitą salę. Mariaus Zavadskio pradėtas piešti “Neandartalietis su morka” įdomus kaip (neįgyvendinta) idėja, bet visa šio kūrinio logika – neva realistinė maniera, vatmanas, paprastas pieštukas – tiesiog primygtinai reikalauja, kad objektas būtų “nudrožtas” iki beprotybės akademiniu stiliumi, kaip pačiais gūdžiausiais sovietiniais laikais. Ką ten sovietiniais, užtektų Zavadskiui “susikooperuoti” su kokiu nors Pauliumi Juška: sujungus vieno vaizduotę su kito techniniais įgūdžiais, ko gero, išeitų neprastas rezultatas. O šiuo atveju norisi pasakyti, kad nederėtų nemokėjimo (ar tingėjimo) nupiešti siūlyti koncepcijos pavidalu. Tai – nepagarba galerijai ir žiūrovui. O jei nepagarba kaip provokacija yra tikroji koncepcija, tada ji irgi neįgyvendinta iki galo.

Džiaugiuosi, kad šalia Zavadskio savo kūrybą rodo ir jo žmona Lina Zavadskė, bet, nuoširdžiai sakant, susidaro įspūdis, kad ji supainiojo galerijas. Oksana Judakova tiesmukai iliustruoja keliavimo idėją, o gal tiesiog fotografuoja peizažus ir debesis. Sunku ką nors pasakyti daugiau. Nuotraukos gražios. Puiku, kad Jurgitą Trimakaitę padrąsina ir palaiko tėvas, pakviečia kartu sudalyvauti parodoje. Juk tėvams savi vaikai visada atrodo patys nuostabiausi ir gabiausi. Lauksime kitų parodų, kuriose Trimakaitė pasireikš kaip savarankiška menininkė su kūriniais, kuriuose bus ir kokia nors mintis.

Vis dėlto tik šioje parodoje supratau, kas yra Trimakas, nes net tokios parodos kaip “Tranzitas” aplinka jo fotografijų instaliacijos nesunaikina ir nesubanalina. Vis tiek išlieka pozicija, jėga, įtaiga, vienu žodžiu, profesionali ir prasminga motyvacija. Žinoma, Trimako įtraukimas į parodą yra ir sėkmingas, ir kartu rizikingas, nes intelektualios jo fotografijos negali būti redukuotos į kokį nors vieną aiškų teiginį, todėl taip pat sėkmingai sugeria ne tik “tranzito”, bet ir šimtą kitų sąvokų ir koncepcijų.

Kita vertus, Laisvydė Šalčiūtė turėjo numanyti ir numatyti, kad į parodą pakvietus fotografijos meistrą Trimaką konkuruoti su juo ta pačia ar gimininga forma bus labai sunku. O kaip tik taip atsitiko, nes ir pačios Šalčiūtės konceptualių fotografijų ciklas (kaip ir visos kitos parodos fotografijos), kuris kitame kontekste galbūt skambėtų įtaigiau, Trimako kūrinių kompanijoje nublanksta. Kalbos, nebylumo ir vizualumo dialogas per daug akivaizdus, todėl kūrinys atrodo ne tiek konceptualus, kiek iliustratyvus.

Bendras parodos įspūdis toks, kad daugelis kūrinių pasidalinę į dvi stovyklas – vienais norima ką nors pasakyti, bet šlubuoja forma, kituose koncentruojamasi į formą, bet nežinoma, ką ja norima pasakyti.

Galų gale, pagalvoju, galbūt reikėjo labiau pasikliauti analitinėmis kategorijomis.

Kęstutis Šapoka

7 meno dienos

Publikuota 2009-03-09 15:34 | 2009, Parodų recenzijos, Publikacijos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai