Eglė Vertelkaitė. GLOSOS

Archajiškas žodis glossos, tapęs Eglės Vertelkaitės parodos koncepcija ir visaapimančiu leitmotyvu, turi bent keletą plačiau žinomų reikšmių. Senovės graikai glōssa vadino kalbą, liežuvį, kaip jos padargą, arba tiesiog žodį. Lotynų k. glossa – tai senas arba retas žodis, terminas, reikalaujantis paaiškinimo, komentaro veikalo paantraštėje ar tarp eilučių. Naujausioje žinomos menininkės kūryboje glosa tapo laiko slinkties ir detalės, kaip visumos reprezentanto metafora.
Šis projektras atspindi vieną svarbiausių E. Vertelkaitės kūrybos ypatybių – tai konceptualus, kartais – kone matematinis ar fizikinis mąstymas, perteikiamas vaizdais. Kartu tai dar ryžtingesnis menininkės posūkis nuo grafikos, kurią dažnai vis dar suvokiame kaip vaizduojamojo meno šaką, antropologijos, filosofijos, (meta)fizikos link. Preciziškai apmąstyta ir išgryninta iki smulkiausių detalių, ši paroda atskleidžia, kad E. Vertelkaitei vizualinė idėjų išraiška rūpi nebe kaip atskiri paveikslai, o kaip tam tikra reikšmių sistema. Ji itin asmeniška, pagrįsta autentiška patirtimi, tačiau kartu įgyjanti daugiaprasmio, universalaus naratyvo matmenį.
Parodą Glossos sudaro kelios tarpusavyje glaudžiai susijusios dalys. Tai iškoduotas, atvertas menininkės tėvo fotografijos archyvas (1954–1964 m.), kuriame perspina jos šeimos istorija ir įvairiausi istoriniai, geopolitiniai, socialiniai kontekstai. Į nebylų filmą sujungti 2200 fotografinių kadrų slenka prieš žiūrovo akis, tarsi linijinio laiko metafora. Tačiau ši slinktis autorės valia įgijo kintantį ritmą ir tempą, o ją kartkartėmis pertraukia atskiri vaizdai, tarsi išnašos, paaiškinimai, arba – glosos, kurios praeities įvykiams simboliškai suteikia dabartiškumo. Visumos dalis arba išnaša E. Vertelkaitės projekte – tai būdas skaityti istoriją, pažinti praeitį ir ją sudabartinti.
Kitas vizualinis ir prasminis parodos sandas – medicininė kartoteka. Jos stalčiukuose sutelktą nematomą informaciją, paslėptą po apibendrinančiomis sąvokomis, menininkė vartoja dar plačiau. Kartotekos išnašos nurodo į genofondą, etninę savastį, antroploginių, arba – istoriškai susiklosčiusių anatominių požymių visumą, kuri įgyjama paveldint, t. y. į populiacijos fenomeną.
Šiame projekte E. Vertelkaitė sąmoningai renkasi mediumo, transliatoriaus, (per)pasakotojo vaidmenį. Tačiau ir jau egzistuojančius artefaktus ji paverčia iškalbingais ir daugiaprasmiais. Tai tuščios vaizdo laikmenų dėžutės, tarsi laukiančios informacijos, foto juostų ritinėliai, kuriuose užkoduoti vaizdai lieka mums nepažinūs. Nuo šių daiktų tarsi nutrupa bet koks asmeniškiumas, jie spinduliuoja nežinomybę ir veikia kaip mistinė sistema su savo tvarka, skaičių – kodų hierarchija.
Kartu menininkė antrinei tikrovei visuomet suteikia individualių, autentiškų charakteristikų per jų apdorojimą ir pateikimą. Tai dar vienas savitas E. Vertelkaitės kūrybos bruožas. Ji ne tik mąstytoja, nuolat gaudanti idėjas ir ieškanti įtaigiausios jų išraiškos, bet ir nenuilstanti technologinių kūrybos procesų eksperimentatorė ir atradėja. Cianotipija, fotografija, skenuotas foto kadras, stalių naudojama medžiaga šelakas, suteikianti plokščiam paviršiui trimatės erdvės įspūdį – tai tik keli parodoje naudoti technologiniai sprendimai. Sudėtinga ir nelengvai iššifruojama autorinių technikų suma čia virsta alchemija, negyvą paverčianti gyvu, praėjusį – svarbiu dabar, prakalbinanti archyvą ir suteikianti jam metafizinių parametrų.
Tokia prieiga prie artefaktų kažkuo siejasi ir su archeologija, kurioje praeitis rekonstruojama remiantis radiniais – žmonių liekanomis, materialiais veiklos pėdsakais. E. Vertelkaitei daiktai taip pat rūpi ir informacijos nešėjai bei saugotojai. Atradimas, kaip ir archeologijoje, jos kūrybos sistemoje neįmanomas be interpretacijos, faktų jungimo ir apibendrinimo.
Nors autentiškų pačios menininkės kūrinių parodoje nėra daug, tačiau fotografiniai atvaizdai su veidrodiniais paviršiais, kuriuose paslaptingai susikerta šešėliai bei atspindžiai, veikia kaip viso projekto pasakojimo jungtis. Veidrodis čia ne atspindžio laukas, o tikrų tikriausias ekranas. Arba – širma, už kurios stovi pati menininkė. Ji ne tik atspindi, kas buvo praeityje, bet ir bet rodo bei paaiškina.
Iš pirmo žvilgsnio moksliškas ir objektyvus E. Vertelkaitės tyrimas, begaliniame informacijos sraute raginantis vaisingai naudotis jos fragmentais, nestokoja ir dviprasmybės. Parodoje nuolat persmelkia mintis, kad mes nepajėgūs stebėti laiko slinkties. Tik mėginimas atverti ir parodyti laiko judėjimo požymius gelbsti nuo nežinomybės. Todėl, pasak pačios menininkės, ji brangina šias Aido Marčėno eilėraščio Pradai eilutes:

čia – atsakė būtasis kartinis

čia čia – ataidėjo būtasis dažninis

ir būsimasis

šypsojosi esamuoju 

Kristina Stančienė

_________________________

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjas Lietuvos kultūros taryba

Atidarymas 2015 m. balandžio 28 d. 18 val.

Paroda veiks 2015 04 28 – 05 23

Publikuota 2015-04-27 08:45 | 2015, Parodos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai