Ćwiek / Kwiatkowski / Tomalski


Sławomir Ćwiek

Vilniaus grafikos meno centro lankytojai kovo mėnesį galės artimiau susipažinti su lenkiškos grafikos mokyklos atstovų Sławomiro Ćwieko, Paweło Kwiatkowskio ir Krzysztofo Tomalskio kūryba. Paroda yra tarptautinės Krokuvos grafikos trienalės 2015 lydintysis renginys, žymintis Vilniaus grafikos meno centro bei Lodzės dailės akademijos bendradarbiavimo pradžią.

Menas – tai nuolatinis pokalbis
Apie Sławomiro Ćwieko, Paweło Kwiatkowskio ir Krzysztofo Tomalskio kūrybinį susitikimą

Estetinė patirtis mums leidžia pažinti kitus įmanomus pasaulius, dėl to suvokiame atsitiktinumą, reliatyvumą, „realaus“ pasaulio, kuriame visi esame uždaryti, nebaigtinumą. (Gianni Vattimo „Skaidri visuomenė“)

Menas nuo pat pradžių buvo įsikūręs tarp dviejų universumų – tarp pastatyto iš geometrinių, abstrakčių formų ir tarp tobulai fiksuojančio pasaulį, pradėjusio ieškoti fotografinio tikslumo kur kas anksčiau, nei Niépce’as ir Daguerre’as padarė savo atradimus. Vaizdas, kuris sukuria kompozicijos idėją ir tuo pat metu tampa metaforos, paslėptos matomose formose, nešėju, yra kūrybos pagrindas.
Sławomiro Ćwieko, Paweło Kwiatkowskio ir Krzysztofo Tomalskio darbų parodoje susitinka dvi grafikos mokyklos, dvi aplinkos, palikusios ryškių pėdsakų ne tik Lenkijos meno žemėlapyje. Vienoje pusėje – Władysławo Strzemińskio išvystytos konstruktyvizmo krypties tęsėjai, kitoje – menininkas išaugęs aplinkoje, kurią stipriai paveikė Miczysławo Wejmano ir kitų vadinamosios Krokuvos grafikos mokyklos atstovų metaforiška kalba. Vis dėlto šiame kūrybiniame susitikime juntama ne konfrontacija, o dialogas, leidžiantis įžvelgti panašumų ten, kur, rodos, jų nėra.
Sukomponuotuose iš galingų, solidžių formų P. Kwiatkowskio ir S. Ćwieko grafikos darbuose iš pažiūros išraiškinga balta spalva ir intensyvi juoda turėtų būti visiškai skirtingose trajektorijose nei smėliškai pilkos K. Tomalskio kompozicijos, užpildytos susiliejančių, išnykstančių kontūrų formomis. Vis dėlto dialogas nekuriamas remiantis panašumais ir nutylėjimais. Susikalbėjimui – taip pat ir mene – reikia turėti tam tikrą laiko kiekį, leisti nuskambėti visiems argumentams, sustoti valandėlei, pažvelgti į kalbančiojo veidą, tada gali paaiškėti, kad diskusijos dalyvius daugiau kas sieja, negu skiria. Būtent ši paroda ir suteikia galimybę ramiai tarpusavy pasikalbėti, atrasti daugybę panašumų. Taigi perduokime žodį čia bendraujantiems menininkams.

Krzysztofas Tomalskis savo grafikos darbuose sukūrė kosmogoninį traktatą, kuris nėra nei tiesioginė iliustracija, nei kokia nors metaforizuota kokio nors egzistuojančio pasaulio paveikslo reinterpretacija. Tai visiškai autorinė koncepcija, jungianti natūrą ir kultūrą, organiškumą ir abstrakciją, tai, kas artima, sukurta žmogaus, ir tai, kas tolima, kas yra kažkur danguje. Kiekvienas darbas – mėginimas prisiliesti prie Paslapties, prie to, ko neįmanoma taip paprastai apibrėžti, mėginimas sukurti alternatyvią tikrovės, taip pat išpuoselėtos kaip ta, su kuria bendraujame kasdien, viziją.
K. Tomalskio grafikos pasaulis gyvuoja tarp jutimiškai užfiksuotos, paremtos sąmoningais ir atsitiktiniais pojūčiais, patirties ir tarp kūrybos, mąstymo apie tai, kas nepasiduoda klasikinėms pažinimo formoms, vizualinio filosofinio traktato.
Kiekvienas K. Tomalskio grafikos darbas – tai misterinė kompozicija su daugybe akcentų, atlikta subtiliais toniniais perėjimais, geometrinių figūrų tikslumą sujungianti su organiškų formų švelnumu, supinanti aštrias briaunas ir vos matomus kontūrus, akcentuojanti gausius elementus ir išsiskirianti keliomis prislopintomis plokštumomis, vengianti matematinio griežtumo ir nepaisanti simetrijos dėsnių.
K. Tomalskis kūrybingai naudojasi puikia Krokuvos grafikos mokyklos tradicija, perfekcionistiškai atliekamuose darbuose operuoja subtiliomis metaforomis, drauge atsisako realistinio detalių tirštumo, būdingo Krokuvos meistrams.
Metafora ir konkretumas, tikrovė ir abstrakcija – visa tai K. Tomalskio grafikos darbuose sukuria vieną, neatskiriamą ir neištrinamą visumą.


Krzysztof Tomalski

Dalis Sławomiro Ćwieko grafikos darbų – kompozicijos, sukurtos iš supintų geometrinių formų, sudarančių vizualiai tirštą mazgą. Iš kitų alsuoja baltos plokštumos, perpjautos ryškiais daugiasluoksniais besikartojančiais elementais, ramybė.
Sunku vienareikšmiai apibrėžti šių formų genezę. Jų neaiškumas kelia nerimą. Vienu metu intensyvi juoda spalva padaro formas visiškais plokščias ir suteikia joms absoliučią gelmę, įsiurbiančią žiūrovo žvilgsnį. Tai darbai, kurių esmė geriausiai atsiskleidžia, kaip tarp akies ir grafinės medžiagos netarpininkauja paprastas ar organinis stiklas.
Subtiliuose stačiakampiuose fragmentuose slypi šimtavatės lemputės galia – šviečia, bet neakina, nes meistriškai panaudota plati pilkos spalvos gama, sukurianti tiltą tarp dviejų intensyvių nespalvų kraštutinių verčių. Naudodamasis visiškai abstrakčiomis formomis, kurios iš pažiūros yra grynai konceptualios geometrinės transformacijos, S. Ćwiekas įtraukia žiūrovą į neįprastą kelionę po Tarp pasaulį, vykstančią vien tik sąmonėje sukurtoje erdvėje, paremtą ieškotojo, neturinčio tikslių žemėlapių, dvejone, ir ją paverčia filosofiniu nuotykiu, leisdamas atrasti vidinį ir išorinį pasaulius.
Šis geometrinis pasaulis nėra klasikinės kompozicinės tvarkos paveikslas. Jis kupinas kūrybinio nerimo, kuriame postkonstruktyvusis plokštumų komponavimas virsta į daugiasluoksnį formų, pripildytų nuolat iš suvokimo rėmų išsprūstančiu pasakojimu, darinį. Briaunos tampa kadro kraštu, už kurio galbūt yra atsakymas, arba dar vienas takelis, vedantis į tolimesnius kelius.

Grafinis Paweło Kwiatkowskio balsas aiškiai išsiskiria iš trijų besikalbančių menininkų dėl darbų, kuriuose užfiksuoti vaizdai, rodos, yra arčiausiai tikrovės. Į jo grafikos darbus įžengiančių vyrų siluetai iš pirmo žvilgsnio panašūs į fotografinius prancūzų Naujosios bangos užrašus. Vis dėlto netrukus akylesnis žiūrovas pastebės faktus, kurie iš pradžių neatkreipė jo dėmesio.
Vaizduojami žmonės slepia savo veidus, nusisuka nuo žiūrinčiojo, užterlioja savo tapatybę aistringais judesiais (kaip maži vaikai, kurie nori išbraukti kurį nors žmogų grupiniame portrete), slepiasi giliai šešėlyje, patiria deformacijas. Jie yra, tarsi jų nebūtų, užsiėmę vienas kitu arba panirę savo mintyse. Šių grafikos darbų fotografinis realizmas yra tik iliuzija. Tai formų, virstančių aprangos dalimis, rinkinys. Juoda spalva, pilki atspalviai ir baltos spalvos blyksniai persiklodami kuria daugiasluoksnę struktūrą, kurioje figūros nyksta ir iš kurios jos išnyra. Tarp siluetiškai pavaizduotų asmenų staiga netikėtai atsiranda išraiškingi marškinių kraštai ir pečių linijos.
P. Kwiatkowskis įdomiai reinterpretuoja Lodzės grafikos konstruktyvistų palikimą, nutoldamas nuo klasikinių geometrinių formų, tikrovėje rastus elementus transformuoja į abstrakčias struktūras, kartu konceptualizuoja metaforas, kurios nuolat išlenda iš po ant jų užkrautų grafikos sluoksnių. Sukuria akimirką trunkančių susitikimų, trumpalaikių šmėžtelėjimų, su kuriais nuolat susiduriame viešojoje erdvėje, vaizdą. Vis dėlto pats pateikimas nepaprastai ramus ir privatus, o žiūrovas, stebėdamas kiekvieno grafikos darbo herojus, nuolat virsta vojeristu, gauna nepatogų kitų žmonių, užsiėmusių savais reikalais, stebėtojo vaidmenį.

Pradžioje pacituoti italų filosofo žodžiai puikiai atspindi visų trijų grafikų kūrybą. Visi jie turi nuosavą formų kalbą ir asmeninę kompozicijų gramatiką. Jos tarnauja kuriant alternatyvias tikroves, kurių egzistavimas lygiai taip pat įteisintas, kaip tos, kurią kiekvienas žmogus mato kasdien, išlaisvina žiūrovų vaizduotę ir išplečia jų suvokimo galimybes, atverdami egzistuojančias – ir tik numanomas – alternatyvas.
Trys puikūs grafikai, trys menininkai, iš kurių kiekvienas sukūrė nepakartojamą formų pasaulį, susitinka, kad leistų savo darbams užmegzti dialogą, sudėtingą pokalbį, kuriame abstrakti Lodzės mokyklos tradicija susitinka su metaforišku krokuvietiškos grafikos palikimu. Eksponuojami grafikos darbai ne polemizuoja, o diskutuoja – tarpusavyje ir su palikimu, iš kurio išaugo jų kūrėjai.
Šis meninis pokalbis rodo, kad joje dalyvaujančius grafikus daugiau kas sieja, negu skiria. Ir tiesiog niežti liežuvį užduoti klausimą: ar P. Kwiatkowskis, pavadindamas vieną savo darbą Dviratininkais, sąmoningai įsikišo į šį pokalbį, įrodydamas, kad Krokuva ir Lodzė nėra taip toli viena nuo kitos, kaip galėtų atrodyti?

Dr. Marta Raczek-Karcz
Tarptautinės Krokuvos grafikos trienalės direktorė


Paweł Kwiatkowski

___________________________________

Parodos atidarymas 2015 m. kovo 3 d. (antradienį), 18 val.

Organizatoriai Lodzės dailės akademija, Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjas Lietuvos kultūros taryba
Partneriai Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedra

Publikuota 2015-02-24 16:00 | 2015, Parodos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai