Atvaizduotos istorijos. Petro Repšio ofortai ir piešiniai


A. Baltėno nuotr.

Istorijų atvaizdai Petro Repšio grafikoje

Bolonijoje pristatyta, o dabar Vilniuje eksponuojama Repšio grafika – tai ofortai ir piešiniai, kurių turinį ir prasmę lemia vaizdo ir teksto derinys. Šie kūriniai aiškiai liudija, kad jų autorius vienodai gerai jaučiasi ir bohemiškoje aplinkoje, ir bibliotekos ar muziejaus tyloje. Jo grafikos vaizdai įdomūs ir žmogui, esančiam toli nuo meno, ir išrankiam intelektualui. Neapsiriks nei tie, kurie supras juos kaip smagų nuotykį, nei tie, kurie mėgins susieti su „lingvistiniu lūžiu“ arba konkrečiąja poezija. Tarp mėgstamų Repšio skaitinių yra lietuvių kilmės prancūzų semiotiko Algirdo Juliaus Greimo tekstai, nes dailininkas vis iš naujo kelia klausimą, kas yra kalba, žodis ir materiali žodžio išraiška. Vis dėlto jeigu norėtume įvardyti kultūrines Repšio „vaizdoraščių“ ištakas, pirmiausia reikėtų atsigręžti į XX a. pradžios modernizmą, ypač rusų futuristus ir konstruktyvistus.
Paklaustas, kodėl susidomėjo būtent tokia raiška, Repšys atsako klausimu: „O kaip kitaip perteikti lietuvišką posakį: galva žmogui duota ne tam, kad į pilvą neprilytų?“ Ir priduria: „Kamavausi, ieškodamas būdo, kaip įvaizdinti šią paprastų žmonių kasdienės patirties išmintį. Mintis svarbi ir gili, bet užrašyta skamba komiškai. Jei bandyčiau ją iliustruoti tiesiogiai, nupieščiau karikatūrą. Tad sukūriau šiek tiek siurrealistišką paveiksliuką ir užrašiau tą posakį su savo komentaru. Tik taip galiu kaimo žmonių išmintį perkelti į dabartį ir ją sureikšminti. Kai pats sau išsiaiškinau, ką ir kodėl darau, pamačiau kitus, einančius tuo pačiu keliu. Pavyzdžiui, apsidžiaugiau, Danijoje atradęs Christiano Dotremont’o logogramas.“
Vaizdo ir teksto santykis Repšiui tebėra neišsemta tema. Repšys gina menininko saviraišką, bet visada pabrėžia, kad egzistuoja riba, kurios peržengti nevalia. Tą ribą nustato įsipareigojimai aplinkiniams – šeimai, bičiuliams, amžininkams, tautiečiams. Kitaip sakant, bendruomenei, kurioje gyveni, kurios dalis esi. Repšio manymu, žmonės grupuojasi pagal kalbas. Jo kalba – lietuvių. Šiandien šia kalba kalba vis mažiau žmonių. Kad ji išliktų, Repšio įsitikinimu, būtina kurti rašto paminklus. Dar geriau, jei tie paminklai yra su vaizdais, kurie iliustruoja tekstą ir praplečia jo prasmę, suteikdami papildomų niuansų ir tam tikro universalumo, nes vaizdą perskaitys ir tas, kuris lietuviškai nesupranta. Dailininkui labai svarbu, kad ranka užrašyti žodžiai taptų ir tautos kalbos, ir asmens ženklu, nes rašysena yra individualus asmens pėdsakas. Truputį koketuodamas priduria, kad kaligrafija nėra stiprioji jo pusė, todėl savo rašytus tekstus stengiasi „sustiprinti“ piešiniais. Čia pat priduria: tekstą, papildantį jo raižinius, galima suvokti ir kaip ornamentą. Kodėl gi ne? Tai ypač paranku tiems, kurie arba nemoka lietuviškai, arba neįstengia perskaityti užrašo veidrodinio atspaudo. Tiesą sakant, net ir perskaičiusiems, kas parašyta, tekstas ne visada praturtins vaizdo suvokimą, jeigu jiems nežinomos tos vietos, tie žmonės, tie vardai, kuriuos mini dailininkas. Tad Repšio raižinius geriausia priimti kaip langą, pro kurį matyti labai įdomios vietos, apgyventos įdomių žmonių ir pilnos įdomių daiktų. Svarbiausia – jo siūlomas vaizduotės nuotykis ir, žinoma, raižinio grožis, kokį sukurti įmanoma tik tobulai įvaldžius amato meistrystę.

Parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė

______________________________

Parodos koordinatorės: Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė

Parodos dizainas: Gedas Čiuželis

Organizatorius: Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba

Publikuota 2014-03-05 17:39 | 2014, Parodos

Rašyti komentarą.




Netaktiški komentarai bus ištrinti.


Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai