Giliaspaudė grafikos technika – metalo raižiniai

Vario graviūra

Seniausia giliaspaudės grafikos technika. Metalo plokštelė padedama ant pagalvėlės ir raižoma plieniniu įrankiu. Linijos pakraščiuose likusios metalo atraižėlės (šerpetos) dažniausiai pašalinamos aštriu instrumentu. Nevienodai spaudžiant raižiklį gaunamos pulsuojančios įvairaus storio, galuose siaurėjančios linijos. Graviūroje forma modeliuojama brūkšniavimu. Brūkšniais kuriami tonai. Išraižyta plokštelė užtepama dažais. Vėliau dažai nuvalomi, kad jų liktų tik išraižytose spaudos formos vietose. Nuvalytos dalys atspaude tampa šviesiu fonu, o išraižytos ir pripildytos dažų – piešiniu.

Ofortas

Ofortas – pranc. eau-forte – azoto rūgštis. Klasikinė giliaspaudės grafikos technika. Piešiama plieno adata ant šlifuotos vario arba cinko plokštelės, padengtos rūgščiai atspariu laku. Po to cinko plokštė ėsdinama azoto rūgštimi, o vario plokštė – geležies trichlorido tirpalu vieną ar keletą kartų (norint gauti įvairaus sodrumo linijas). Grafikas raižydamas pažeidžia laką, todėl įrėžtos vietos, veikiant rūgščiai, išėsdinamos ir atspaude sudaro linijinį piešinį, o nepažeisto lako plotai tampa šviesiu fonu. Ėsdinimo laikas nulemia piešinio intensyvumą – kuo ilgiau spaudos forma laikoma rūgštyje, tuo intensyvesnis gaunamas piešinys. Nuo plokštės paviršiaus nuvalius laką išėsdintos vietos įtrinamos dažais ir ant drėgno popieriaus presu daromas atspaudas. Ofortas dažnai derinimas su akvatinta, minkštuoju laku, vario raižinio, sausosios adatos technika siekinat paryškinti tonų įvairovę. Technika išrasta XVII a. Ofortui būdinga laisvų linijų piešinys, šviesių ir tamsių tonų deriniai, subtilus štrichavimas.

Sausoji adata

Kita giliaspaudės grafikos technika, išpopuliarėjusi XX a. Išrėžto metalo šerpetos nenuvalomos arba nuvalomos ne visur. Jos suteikia linijai sodrumo ir minkštumo. Iki XIX a. sausoji adata paprastai derinta su kitomis technikomis (dažniausiai ofortu), nes spaudos formoms naudotas varis – minkštas metalas, kurio šerpetos tiražuojant atspaudus labai greitai nusitrina ir vaizdas netenka technikai būdingo išraiškingumo.

Mecotinta

Mecotinta – it. mezzotinto < mezzo – vidurinis, tarpinis + tinto – dažytas. Giliaspaudės grafikos technika, leidžianti kūrinį kurti švelniais pereinamaisiais tonais. Varinės arba plieninės plokštės paviršius suraižomas dantytu plieniniu įrankiu ir poliruojamos tos vietos, kurių neturi pasiekti dažai ir kurios atspaude turi būti šviesios. Kuo šviesesnio tono siekiama, tuo labiau klišė lyginama arba visai poliruojama Techniką išrado savamokslis vokiečių dailininkas Ludwig fon Siegen, žavėjęsis tapyba ir ieškojęs tinkamo būdo jai reprodukuoti. Mecotinta skiriasi nuo sausosios adatos graviūrų tuo, kad joje vyrauja ne brūkšniai, o laipsniški šviesos ir šešėlių perėjimai. Tai – viena iš daugelio XVII - XVIII a. reprodukavimo tikslais sukurtų grafikos technikų. Esminis ėsdinto raižinio atlikimo procesas - išraižytos spaudos formos veikimas cheminiu būdu.

Akvatinta

Akvatinta – it. acquatinta – spalvotas vanduo. Giliaspaudės grafikos technika, pradėta vartoti XVIII a. viduryje. Tai – oforto atmaina, taikoma įvairaus stiprumo tonams sukurti. Akvatintai naudojamos tokios pačios spaudos formos kaip ir ofortui. Tos vietos, kurios atspaude turi būti tamsiausios, barstomos dervų (kanifolijos, asfalto ir pan.) milteliais, kurie spaudos formą pakaitinus prilimpa. Ėsdinant rūgštis išėda tarp grūdelių tarpus ir gaunamas grublėtas paviršius, kuris atspaude virsta lygia tonine dėme. Norint gauti tonų įvairovę, atitinkami spaudos formos plotai iš naujo lakuojami ir vėl ėsdinama. Kuo daugiau kartų tai kartojama, tuo daugiau tonų gaunama. Grafikoje labai paplitęs akvatintos ir oforto derinys. Akvatintos technika kūrė pasaulinio garso dailininkai Francisco Goya, Louis Philibert Debucourt.

Minkštasis lakas

Giliaspaudės grafikos technika, oforto atmaina. Šia technika atlikti kūriniai primena piešinius pieštuku. Į įprastą oforto laką pridedama taukų, kad jis taptų minkštesnis ir langvai atšoktų nuo metalinės spaudos formos. Nulakuota forma uždengiama popieriumi, ant kurio dailininkas piešia kietu, buku pieštuku. Spaudžiant pieštuką, lakas prilimpa prie popieriaus, o jį nuėmus, atšoka nuo metalo. Išėsdinus gaunamos sodrios, grūdėtos linijos ir dėmės.


Šiandien pristatome

Mikalojaus Povilo Vilučio albumo pristatymas

2017 09 15

© 2011 vgmc | kontaktai