Tatjana Diščenko. Meditatio

Estampų paroda Meditatio kupina kultūrologinių diskursų bei paradigmų. Tatjana Diščenko sugeba meistriškai tarsi persikūnyti erdvėje bei laike ir užfiksuoti tolimų kraštų pavidalus, nuotaikas, perteikti taurų, minimalistinį formų bei linijų skambesį. Tania niekada neatkartoja natūros. Ji konstruoja meditatyvų peizažą iš subtilių asociacijų, istorinės praeities ir archetipinių detalių, nukeliančių į ankstyvojo Renesanso vaizdinių bei estetizmo lauką. Menininkė įkvėpimo semiasi ne tik iš Renesanso paveldo, Toskanos ar Umbrijos peizažo, bet ir iš žymaus XX a. Meksikos architekto, prestižinio Pritzker Architektūros Prizo laureato Luis‘o Barragan‘o (1902–1988) architektūros teorijos bei statinių estetikos. Jis deklaravo emocinės, juslinės architektūros priešpriešą funkcionalizmui, akcentavo šviesos, kaip nepamainomos architektūrinio kūrinio dalies, svarbą.
Tanios estampuose vyrauja minimalistiniai tūriai, svarbi šviesos ir šešėlio kuriama mistifikuota, išdidžiai tyli atmosfera. Geometrinių formų bei gyvosios gamtos sambūvis harmoningai skamba menamoje erdvėje, neskubriai kuria kontempliatyvios būsenos nuotaikas. Jos bokštų, sienų masyvai tarsi dalyvauja dispute su vienišu medžiu, paukščiu; jos kiškis šuoliuoja tarsi sapno laukais, stebimas ne mažiau išraiškingų, nuščiuvusių medžių. Monumentalūs tunikų „kokonai”, jų klostės ritmiškai atkartoja nesamų kūnų formas ir byloja apie transcendento siekį, apie nebesugrįžtantį laiką bei pasaulius už įrėminančių formų ribos.

Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Paroda yra kultūrinio maršruto SUMENĖK dalis